nors mūsų šeimyna yra ne itin praktikuojantys katalikai, bet visas didžiąsias bažnytines šventes švenčiam. kadangi mano požiūris į visas šias apeigas labai kritiškas, tai neatmenu kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje. todėl šiandien, nors ir ne per labiausiai trykštanti entuziazmu, prisijungiau prie močiutės ir sesės ir apsilankiau Verbų sekmadienio pamaldose. 
visų pirma į akis krito tai, kad norint pasimelsti “savo intencijomis” ir uždegti žvakelę pirmiausiai būtina įmesti monetą į aukų dėžutę. aišku, kad jeigu neįmesi, žaibas nekirs ( nors piktų davatkų žvilgsnių neišvengsi), bet šiaip ar taip nesuvokiu tokio aukojimo prasmės, nes kiek pamenu, niekad tokios sistemos nebuvo, o savo maldas galima išsakyti ir nieko neuždegus. na, bet krizė ir bažnyčioj krizė. dar labiau mane erzina visos bažnytinės apeigos, kai griežtai pasakyta, kad klauptis, kada stotis, kada galvą nulenkt ir t.t. mano nuomone, visi jausmai turi išplaukti iš vidaus ir žmogus klaupiasi tada, kai nori, o ne tada, kai viskas atliekama mechaniškai. nežinau kaip kitais sekmadieniais, bet šiandien vietoj pamokslo kunigais skaitė visą Jėzaus gyvenimo istoriją. suprantu, kad tai gali būti įdomu ramiai susiėdus vakarinėse pamaldose, kai visi ateina todėl, kad būtent ta ir ta Naujojo Testamento dalis įdomi. o šiandien, kai visi susirinko vien tik tam, kad reikia eiti į bažnyčia, kai žmonių daug daug ir nėra vietos net kur prisėsti, vos ne valandos monologas tampa didelė didelė kančia, ir norisi žegnotis ne dėl jo, bet nuo jo.
ir nors iš manęs tikinčioji ne itin tikusi, bet mačiau keletą tokių, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro ir pasižiūrėjus į juos pamažu norisi ir pačiam patikėti, paliekant nuošalyje visas smulkmenas, o tiesiog įsigilinant į pagrindinę esmę.
o dar šiandien pirmą kartą pamačiau gandrus. o anot lietuvių liaudies išminties, tai, kad jie sėdėjo, reiškia, kad šiais metais sėsliai gyvensiu ir aš, o tai visai neblogai, nes nėra reikalo jau pradėt blaškytis. 
1 pasisakymas (-ai):
Šiandien irgi buvau bažnyčioj, turėjau net dvi progas. atrodo, kad kuo rečiau lankaisi, tuo viskas ypatingiau. kur tik pasisukdavau, po vieną mažą stebuklą pamatydavau ir viskas taip gražu, kad iš to grožio verkiau ir verkiau, o kadangi mano tušas neatsparus vandeniui, buvau bažnyčios gražuolė, bet buvo dzin, nes viskas taip gražu. ir gražu. stovėjom prie vargonų ir visi žmonės kaip ant delno, net nufotkinau. bet čia neatsispindi niekas, nei žmonių artumas sėdint, nė verbų žalumas, ir nė tos labai gražios šeimos nesimato.
http://img291.imageshack.us/my.php?image=1000245.jpg
[nežinau, ar matysi, nemoku šitų bajerių]
ir nors mane dažnai, turbūt taip pat kaip ir tave, aplanko klausimas, kam reik litanijų, klaupimų, ilgiausių skaitinių arba netgi pačios bažnyčios (kažkada vadovavausi šūkiu 'eikim tikėt Dievu į gamtą'), bet šiandien supratau, kad ji, galbūt ir neilgam ir ne trilijoniniais kiekiais, bet įneša gerumo, tam tikro šventumo širdin. vien dėl to gera, kad toks suasmenintas pastatas yra.
Sveikinu su gandro pamatymu! aš visada pirmąkart pamatydavau rupūžę ar varlę, dar kažkada ir dėdei parodžiau, tasai pyko ant manęs gal valandą, sakė, visus metus dabar bus tinginys per mane, tokią žioplą :D bet užtat šiandien mačiau gandrą, laukiu permainų.
Rašyti komentarą