Sėdžiu dabar ir sušalusiais pirštais kalenu per klaviatūrą, nes tėtis dar tik rūpinasi, jog metalinės sienų gyvatės skleistų šilumą. Aišku, galėčiau nekalenti, o užsiimti kokia nors naudinga veikla ir tuo būdu sušilti ( net ir matematikos uždavinys ui kaip pakurt gali), bet nuoširdžių nuoširdžiausiai tingiu. Sunkoka save motyvuoti, kai žinai, kad ryt bus tik trys pamokos, kurioms pasiruošti užteks kelių minutėlių. Na, gal automobilizmo pamokai reikėtų kiek daugiau dėmesio skirti, idant šį pusmetį dar nė sykio nebuvau apsireiškusi mokytojo akyse. O kai pradedi į pamokas neit, tada mažėja noras vėl lankyti, galų gale ir gėda pasidaro. Toks jau pamokų lankymo/nelankymo dėsningumas. Visai kaip praėjusiais metais su chemija, kai trūko gal tik vieno procento, jog įskaitą laikyti reikėtų. Dabar visai juokinga, bet tuo metu gera nebuvo. Iš viso lygiai prieš metus, ui kokioje įtampoj gyvenom… Baisu ir prisiminti. Net keista, kad šie metai be jokių nesklandumų/netikėtumų. Augam tikriausiai. 
Grįžtu nuo ko pradėjau, nes ir vėl pasileidau į tolimas lankas pavadinimu “Neįtemą”. Taigi rytoj pamokų bus mažai, nes antrą kartą rodysim savo nuostabųjį baroko pasirodymą. Šį kartą savo gražiąja, direktorių vos ne iki ašarų sujaudinusią kompoziciją demonstruosim svečiams iš Dzūkijos vidurinės aka pirmos vidės (dar ore sklando gandonešiai, kad bus tetų ir iš Švietimo skyriaus). Nežinau kokia proga tie dzūkeliai ateina į mūsų mokyklą ( tikriausiai koks niekam nežinomas mokinių bendradarbiavimo projektas (kodėl mes niekur neinam?) ), bet ta mokykla turi tokį statusą daugelio akyse, jog jokio pasitikėjimo neteikia. Aišku prognozuoti nieko negalima, bet esam beveik nusiteikę įvairioms reakcijoms iš salės. Smagiausia tai Ignui, kai reiks su savo peruku rimtu veidu tarti “Valstybė – tai aš” (© Liudvikas XIV). Man irgi nežinia kaip pasiseks su nauja sunkia, kurioj agropleveliniame pasijonyje lankas įdėtas taip, kad bandymas atsisėsti tampa pačiu sudėtingiausiu išbandymu. Šiandien Živilė per rusų paskleidė dar vieną gandą – kad darsyk pasirodyti reikės miesto teatre, o kalbėt teks… prancūziškai. 
Naiviai tikiuosi, kad tai tik gandai ir man nereikės į galvą kimšti tos paukščių kalbos frazių, nes laiko laisvo turiu nedaug, o tokiems niekams aukoti jo visiškai nesinori.
Geriau jau teatro pamokai sukursiu filmuką. Uždavė gi gerb. mok./akt./rež. R. Šarknickas per atostogas sukurti 1 – 2 minučių kūrinuką apie šventę. Aišku, šiandien visi kolektyviškai darbų neturėjom, tad terminas buvo pratęstas dar mėnesiuką į priekį. Pats R.Š., be abejo, nepraleido progos pakalbėti apie savo naujausią kūrinį “Nepalikit, prašau…”, kuris Kino Pavasaryje, mokytojo žodžiais, sulaukė nemažai dėmesio ir pagyrimų. Ir visai tikiu, nes šis žmogus, kiek spėjau susidaryti nuomonę per šiuos m.m., dažniausiai žino, ką daro. Pagooglin’us filmo pavadinimą nieko konkretaus neišmeta, bet man labai patinka, kad obuolys.lt esančiam filmo trailer’yje rodomas vaizdas yra mūsų mylimos mokyklos, filme atliekančios sovietinio internato vaidmenį, kampas nuo aikštelės pusės. Kokia garbė ir šlovė, ypač, kai mokyklos vaizdų turėtų būti sklidinas ir visas filmas.
Man kyla mintis, kad kol šiemet savo 90 – metį švenčianti mokykla, kapitalinį remontą jautusi ~40 metų atgal, nepradėta tvarkyti (“Mokyklos remontas” – viena ilgiausiai sekamų direktoriaus pasakų. Sako, kad šiemet ji jau baigsis. Ir dar net laimingai) reikia suorganizuoti fotosesiją. Įamžinti visuose aukštuose atsilaupiusį linoleumą, kelių cm gylio duobes mokyklos koridoriuose, trupančias sienas, nudilusius laiptus, išklibusias duris, šiaip skyles ten, kur mažiausiai tikiesi ir t.t. ir t.t. Nes, kad ir kaip norisi mokytis švarioj ir sterilioj mokykloj, vis dėlto antrukės sienos tooookios savos, jau žinai, kur einant reikia pakelti koją, kad nesugautum belakstančių zuikių, kur yra pavojingosios zonos, todėl kažkaip net nesinori, jog viskas būtų pakeista/išardyta/pertvarkyta. O dar ir pagrindinį įėjimą į mokyklą kitą padarys, tai parkan (iki pastoviosios pozicijos) bus toliau eiti. Mažiukam, tiek kurie eis jau į Alytaus Adolfo Ramanausko gimnaziją ( dabar vidurinė kas nežinot) gal ir bus gerai, tačiau man, kaip vienos paskutiniųjų senosios mokyklos laidų atstovei, norisi gauti atestatą dar toje aktų salėj, kur vietoj žaliuzių naudojama juoda plėvelė ( 
). Nes tai, kaip atrodo mokykla, nėra svarbu. “Mokykla – ne sienos, o žmonės” (© me)
Šia gaida, manau, ir baigsiu šio vakaro apmąstymus, nes pradėjus apie priekį baigiau apie galą, o apie nieką konkrečiai ir neparašiau, tad, kad visos mano –gogijos daugiau nebesitęstų, einu nerti į trigonometrinių formulių pasaulį, nes šiandien, pirmoje po atostogų pamokoj, po ilgos proto balso tylos, susimąsčiau “B**t, ką čia darau? Vis tiek nieko nesuprantu”.
0 pasisakymas (-ai):
Rašyti komentarą