Perspektyvos.

“Negano to, kad vidurinę baigiat kaime, tai ir toliau mokysitės kaime” tokį akmenėlį į Alytaus Kolegijos daržą, vakar toje pačioje Kolegijoje vykusiame susitikime su Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovais, mestelėjo vienas kostiumuotas dėdė iš VGTU, o kadangi su Gintare įsikurdinom paskutinėje eilėj, tai nei pavardės, nei pareigų jo neišgirdau (taip pat negirdėjau ir LAMA-BPO prezidento aiškinimo apie naują stojimų tvarką, tik kad ir šuniukų daktarai ir sportininkai ir teisininkai bus viename katile). Toks išsireiškimas pastūmėjo apmąstymų link, ar tikrai šita periferija aka Alytus yra tokia visiškai beviltiška ateities perspektyvų atžvilgiu?

Pati ateities su Alytum, arba bent Kolegija nesieju tikrai, o jei ir galvočiau apie mokslo siekimą AK, tai stipriai trenkčiausi į matematikos sieną, kurią įveikti egzamino būdu, anot lankstinukų, būtina, kad galėtum prisijungti prie Alytaus studentų bendruomenės. Na, o mano mintelės krypsta prie labiau socialinių/humanitarinių mokslų. Aišku, laiko dar yra visi metai ( oho kaip daug), pro naują švietimo sistemą praeis pirmoji bandomųjų triušių banga ir viskas gali apsisukti ne vieno laipsnio kampu, todėl, kaip sako liaudies išmintis – nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti.

Iš tiesų, kolegijų koncepcija man visai prie širdies. Todėl, kad dėmesys daugiau koncentruojamas į praktiką, ne teoriją. Kas iš tų žinių, jeigu išėjęs į gyvenimą nemokėsi jų taikyti? Nežinau, ar AK pakankamai duoda praktikos studentams, bet, manau, ne mažiau negu kitos šalies kolegijos. O baigus tokias studijų programas, kaip Marketingo vadyba, Elektroninė leidyba ar Statinių inžinerinės sistemos darbo visada atsirastų. Ir, iš šalies žiūrint, studentams sukurtos tikrai neblogos sąlygos – tik eik ir mokykis. Iš tikrųjų šiek tiek juokinga, kai alytiškiai, baigę vidurinę, išvažiuoja studijuoti ne į universitetą, bet į kitą tokią pačia kolegiją, analogišką Alytuje esančiai specialybę. Vis gi, kiek daug įtakos pasirinkimui daro aplinkiniai, požiūris į tai, kuriame mieste studijuoji ir kur studentauji. O gyvenimą, kad ir kaip bebūtų sunku, reikėtų tvarkytis savom jėgom, ne iš pašonės kuždantiems tvarkytojams.

Iš dalies pritariu, kad Alytuje nėra ką veikti. Čia nėra ką veikti tada, jeigu nori jau paruošto produkto, paruoštų linksmybių, ką didmiesčiuose surasti galima. Čia visą veikla galima įvardinti kaip DIY – pasidarei, tai ir turėsi. Bet, kad turėtum, reikia iniciatyvos, noro, dar šiek tiek pažinčių – ir tik spėk sukis. Kad ir ta pati AKSA – tikrai pakankamai svari organizacija jaunimo tarpe. Galų gale, jei jau labai trūksta veiklos, linksmybių – Vilnius, Kaunas visai šalia, juk tie 100 km tikrai ne neįveikiamas atstumas.

Didžiausias minusas, dėl kurio norisi kuo toliau bėgti iš Dzūkijos sostinės – žmonių provincialumas. Čia visi vieni kitus pažįsta, vieni kitiems giminės, vieni kitus apkalba. Kažin, ar įmanoma nueiti nuo Rotušės aikštės iki Putinų nesusitikus nė vieno draugo/pažįstamo/ar šiaip labai dažnai matomo veido. Jeigu taip nutiktų, tai Dievaž, būtų kažkokia mistifikacija. Todėl, kasdien susidūrinėti su tais pačiais veidais visą likusį gyvenimą nenorėčiau. Ir nežinia, kaip šią miesto piktžaizdę galima išgydyti. Na, nebent bėgant metams ženkliai pasikeistų tarpusavio komunikacijos būdai – atsirastų bent kokia nors miesto (kad ir mažo) kultūra, suteikianti šiokį tokį atspalvį bendruomenės gyvenimui – gal kas nors padoraus iš dabartinio pilko Alytaus kokono ir išsiridentų. Bet tam reikia žmogiškųjų išteklių, o visi potencialūs reformatoriai gimtinę palieka, tad taip ir sukasi tas stagnacijos ratas…

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, likus Alytuje, mano nuomone, perspektyvų tikrai būtų. Juk ir dabar, ne tik moksleivių ar studentų tarpe, yra daug protingų, išsilavinusių, kūrybingų žmonių, kurie, nors ir būtų pritapę didmiesčiuose, vis dėlto pasirinko gyvenimą periferijoje ir sėkmingai čia kuria, dirba (pvz. R. Šarknickas, L. Ramanauskas, R. Vilkelienė). Tai įrodo, kad ir Alytuje gyventi galima ir čia lieka ne tik tie, kurie nebuvo pakankamai –ingi , kad sparnus pakeltų tolimesnių atstumų link.