Vakar Europa – tiek Rytų, tiek Vakarų šventė. Gegužės 9-oji vakarinėje kontinento dalyje – tai Europos Sąjungos gimtadienis, kai prancūzas Robertas Šumanas garsiai paskelbė vieningos Europos (sugalvotos Ž. Monė) idėją. Na o mes, kaip pilnateisiai Europos piliečiai, šia dieną minime iki šiol. Posovietinės šalys švenčia kitą – pergalės dieną, pergalės prieš nacistinę Vokietiją II Pasauliniame Kare, 1945-05-09. Kaip patys rusai skelbia – jie išgelbėjo Rytų Europą nuo vokiečių. Išgelbėjo savotiškai – apdovanodami 50ia okupacijos metų. Tačiau,žiūrint iš kitos pusės, kai kam jie tikrai buvo išsigelbėjimas – ypač Lenkijos žydams. Bet kol frontas buvo dar toli rytuose, tūkstančius žydų gelbėjo vienas žmogus, vokietis – OSKARAS ŠINDLERIS.
Apie žmogų parašyti kilo noras, kai perskaičiau australo Thomas Keneally knygą “Šindlerio sąrašas”, anksčiau vadintą “Schinler’s Ark”. Pasirodo, po to, kai 1993 Steven Spielberg pagal šią knygą pastatė filmą (kurio aš, deja, nemačiau), Holivudinė pavadinimo korekcija prilipo ir prie rašytinio kūrinio. Jau pati savaime istorija romane yra žiauri, graudinanti ir paliekanti neišdildoma įspūdį. Tačiau, kai susivoki, jog visi knygoje pateikti faktai yra tikri, nebežinai ką ir begalvoti apie tai kokie nenusakomai baisūs dalykai dėjosi XX a. Europoje. Tačiau žmogiškumas ir tuomet nenumirė. Nes sekdamas įkandin kariuomenės, jaunas Sudetų vokietis Oskaras atvyko į Krokuvą, ten įkūrė Deutsche Emaillewaren-Fabrik (DEF). Šindleris buvo apsukrus verslininkas – žinojo ką ir kada papirkti, su kuo palaikyti ryšius, kokią pozą išlaikyti tam tikru atveju. Jis niekaip neatitiko nustatytų dorvės principų – buvo mergišius, aferistas, piknaudžiavo alkoholiu. Tačiau kare moralės principai visiškai kitokie. Naudodamasi savo įgimtais manipuliacijos žmonėmis gabumais, jis, pamatęs kaip elgiamasi su Plašovo lageryje kalinčiais žydais, suorganizavo, kad didelė jų dalis būtų perkelta į jo fabriko kieme įkurta sublagerį, kuriame šimtai žmonių buvo išgelbėti nuo žiaurių kankinimų. Šindleris už savo pinigus pirko viską – duoną, drabužius, įrangą gimdymui. Kyšiams, kad nebūtų uždarytas jo fabrikas, neva gaminantis “karinės reikšmės įrenginius”, jis išleido šimtus tūkstančių. Bet pati didžiausia jo investicija į žmogiškumą įvyko karo pabaigoje, kai buvo priimtas nutarimas visus žydus perkelti į Auštvicą – pačią žiauriausią koncentracijos stovyklą, kur visi buvo pasmerkti mirčiai, Šindleris pasistengė daugiau negu 1100 išgabenti į Brinlicą, taip išgelbėdamas visų jų gyvybes. Kai per tą trumpą laikotarpį vokiečiai išžudė milijonus, Brinlice nežuvo nė vienas žydų tautybės žmogus. Šindleris tapo Dievu. Viena gražiausių knygos scenų, mano nuomone, aprašymas, kai jau karui artėjant į pabaigą ir žydams suvokiant, jog tuoj jie bus laisvi, kaip padėką Oskarui, keli žydai iš savo auksinių dantų (vienintelis turtas kurį jie turėjo) išlydė jam žiedą, ant kurio išgraviravo “Tas, kuris išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį”. Šindleris prarado visą savo turtą, pasibaigus karui bandė įkurti ne vieną verslą, tačiau visus kartu bankrutavo, o gyveno išlaikomas savo išgelbėtų žydų. Palaidotas Šindleris, kaip pats prašė, Jeruzalėje. Jo kapas nuolat lankomas, o kiekvienas, palieka po akmenuką, taip statydamas prisiminimo apie ši didvyrį rūmą.
Žmogiškumas niekada nemiršta, niekada neužmiega. Tik kartais jis būna kažkur giliai pasislėpęs, užgožtas kitų jausmų. Tačiau dėkui kažkam, kad tuomet, kai labiausiai reikia, jis išlenda ir įsikūnija žmoguje.
Oskaras Šindleris
Šindlerio fabrikas “Emalis”
Šindlerio kapas Jeruzalėje
0 pasisakymas (-ai):
Rašyti komentarą