Volver

Nors ir ne iš mirusių, tačiau vis šioks toks sugrįžimas į blog’o erdvę. Štai jau savaitė kai esu namuose po stovyklos Lenkijoje, bet tik šiandien prisėdau čia parašyti. Baisiausia, kad dar nesumąsčiau apie ką rašysiu. Praėjusią savaitę turėjau mintelę parašyti stovyklos įspūdžius, bet laukiau, kol viskas susidėlios į minčių stalčiukus, susistemins ir jau tuomet galėsiu skleist viską į viešąją erdvę. Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, kai jau viskas savo vietelėse, visai nesinori nieko iš kažkur krapštyti, todėl, kalbėdama apie  stovyklą tegaliu pasakyti vieną žodį – PUIKU. Buvo smagu, buvo gera (geriau negu tikėjausi). Plačiau rašiau į šeštadienį išėjusias Alytaus Naujienas.

Bet buvo gera ir grįžti, visus pamatyti (labai labai liūdžiu, kad dar nesusitikau su panele C. ir Jurga), bandyti susivokt kas ir kaip čia vyko kol manęs nebuvo. Tačiau jaučiu, kad pamažėl viskas pereina į rutiną, į ilgą miegą ryte ir nemigą naktimis, į tai, kad jau gali nujausti kas tuoj bus, ką tuoj veiksiu ir t.t. Ir tai erzina. Be proto erzina. Kiek kartų jau sakyta, kad šiemet – paskutinė mokyklinė vasara. Ir jai pagyvinti reikia intrigos, reikia veiksmo, įvykių, potyrių. Žiūrint į kalendorių ne taip jau daug ir beliko šiems tikslams įgyvendinti – kiek daugiau negu mėnuo. O kai laikas taip beprotiškai, nesustabdomai lekia, net jaučiasi kaip it mažutės smėlio smiltys neišnaudotos akimirkos slysta pro pirštus. Negalima to leisti. Kaip nors… 

 

Šiandien tam tikra prasme labai ypatinga diena – prieš 40 metų žmogus pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje. Sunku dabar įsivaizduoti koks žygdarbis to meto mastu tai buvo, bet, manau, kad daugeliui iki šių dienų kelionė į ten atrodo visiška utopija. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų susirastų savo Mėnulį ir bandytų jį pasiekti, koks gražus pasaulis būtų. Juk nieko nėra nepaprasčiau už žmogų, kuris turi tikslą ir siekia jo.

O čia toks gana linksmas filmukas šia tema. Enjoy :]