Grįžau iš Gintarės, susitvarkiau kambarį-džiungles, pakalbėjau su pussesere, kuriai be proto pavydžiu būsimo studentiško gyvenimo sostinėje, pasidariau kavos su kondensuotu pienu ir prisėdau paskaityti “Lietuvos ryto” priedo “Rytai-Vakarai”. Pagrindinė šios savaitės tema - prieš metus Pietų Osetijoje vykęs karinis konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos.
Pamenu, kaip praėjusią vasarą su Gintare grįžę iš eilinio žygio “Atrask Londoną” įsijungėme kažkurį lietuvišką naujienų portalą ir ten didelėmis raidėmis švietė užrašas KARAS. Pirmoji mintis, atėjusi į galvą buvo “WTF? Kas pasidarė žmonėms? Ko jiems dar trūksta? Dėl ko vis tai?” Būnant tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos niekas į šiuos klausimus negalėjo atsakyti. Nebuvo atsakyti jei ir vėliau. Iš viso, mano nuomone, kažin ar kas žino tikruosius atsakymus. Kiekviena pusė (rusai su osetinais ir gruzinai) aktyviai gina savo poziciją ir tiek. Tiesa slypėjo ir slypi kažkur ten, iš kur jos niekas nenori ištraukti. Nes taip visiems geriau. Net ir dabar, prabėgus metams po tų niekam nelinkėtinų įvykių sukasi įvairios versijos, o Rusija kaip visuomet užsiiminėja savo žemo lygio propaganda.
Tačiau pati žiauriausia/graudžiausia/labiausiai sukrečianti šios istorijos dalis – tai žmonių kančios. Vis dar ore tvyranti baimė, praradimo jausmas, neapykanta ir milijonai kitų, labiausiai žmogų laužančių jausmų nepalieka to regiono. Nesupratu, nesuprantu ir tikriausiai niekuomet nesuprasiu karo reikšmės ir prasmės. Išsiaiškinti kas yra stipriausias? Tik primityviausi padarai stiprybę matuoja jėga. O homo sapiens lyg ir moka kalbėt, diskutuot, ieškoti kompromisų, bet vis tiek vis dažniau ir dažniau nusileidžia iki primatų lygio. Lyg žaislinius kareivėlius ant stalo dėlioja žmonių likimus kažkas, save pavadinęs stipriausiu, lyderiu. Nesupranta, kad kaip laužomą medį niokoja gyvenimą. Visi lygūs, bet kažkas lygesnis ir dar turi teisę kontroliuoti kitus? Spręsti už kitus? Nužudyti kitus.
Sunku suvokti, kai gyveni neišmokęs netekimo pamokos, kokie laimingi mes esame, gyvendami čia, Lietuvoje, kai nereikia bijoti, kai nereikia vaikščioti tarp griuvėsių, kuriuos kažkada vadinai namais, ar laikyti ant rankų nužudytą brolį/tėvą/motiną/sūnų… Kaip mums gera čia ir kaip mes to nesuprantam‼ Ir kaip liūdna, kaip beprotiškai liūdna, galvoti apie žmones, kurie jau netekę vilties, netekę noro gyventi, nes tai kas brangiausia jau yra praradę. Kaip liūdna galvoti apie juos, kai žinai,kad jie gyvena baisiame kare be taikos, kad negali jiems padėti, kai vargu ar kas gali jiems padėti, nes gyvename kažkokių kvailų taisyklių, aksiomų pasaulyje, dirbtinoje diplomatijoje, kuri baigiasi padlaižiavimu tiems, kurie valdo…
Foto © Reuters; mane įkvėpęs Vaido Saldžiūno straipsnis @lrytas.lt
P.S. Visąlaik, rašydama šį įrašą simboliškai klausiausi 1983 m. išleisto U2 albumo “War”. Kažkoks apžvalgininkas kažkada sakė, kad tai geriausias grupės kūrinys. Kadangi su U2 dar tik pradedu pažintį, vertini objektyviai negaliu. Bet, kad patiko – nenuginčijama.
0 pasisakymas (-ai):
Rašyti komentarą