O kablelius susidėkit kiekvienas pagal save.
Bet aš galvoju, kad nebūna taip, jog viskas užsimirštų.
Tiek gera, tiek bloga. Būna žaizda užsitraukia, bet netyčia užkabink ją šiurkščiu megztinio siūlu ir vėl viskas iš naujo. Gal ne taip stipriai, bet taip, kad pajausi. Ta pati istorija ir gyvenime. Žvilgsnis, daina, pokalbio nuotrupa. Grįžta iš giliausių kertelių į viršų ir sėdi po to apsikabinus kažką, žiūri į vieną tašką, o matai tai, kas jau senokai praėjo. Liūdniausia, kad skauda tą žaizdelę užsiplėšus. Skauda ir prikėlus atsiminimus.
Ir nežinai, nes niekas nepasako, kur galų gale sudėt kabelius…
0 pasisakymas (-ai):
Rašyti komentarą