Karantino stadija

Miegi iki pietų, nieko neveiki, užmiegi gerokai po vidurnakčio. Ir taip kasdien.

Nežinau kiek laiko tai gali būti įdomu. Žinoma, pirmosiomis dienomis, kai dar jautėsi lengvas mokyklinis nuovargis buvo visai smagu tinginiauti. Dabar gi vos ne vos atitempi kūną iki kompiuterio, nes jau tingisi tingėt ir bukai žiūrėt į lėtai besikraunančių "langų" paveikslą.

Reikia veiksmo. Sakykim (kad ir kai žiauriai tai skamba) reikia mokyklos. Nes ten vyksta gyvenimas. Vaikšto ir kalba žmonės. Sėdi. Juokiesi. Rūkai. O namie sesė tik rėkia vis kažkodėl įniršus, o katė miega kur nors išsidrėbus, o jei ir nemiegotų vis vien nieko gero nepasakytų.

Va ryt pasirodymas. O aš net nežinau ar moku tekstą. Nes vis atidėliojau mokymąsi žinodama, kad laiko bus daug kvadratu. Dabar jau kažkaip nelabai daug...

Veiklą, užsiėmimai žavūs tuo, kad kai jų daug pradedi vertinti laiką. O jei laiko neverti (kaip kad esti esamuoju laiku), tai taip ir žinok, žmogau, kad geruoju nesibaigs.

Net filmų, kuriuos davė panelė C. neperžiūrėjau visų. Ir iš viso, kai pamąstai, tai ką aš veikiau?

Neišsipildė nė vienas pasižadėjimas sau, įkvėptas didžiojo tautų tėvo raginusio mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Ką čia beprisimokysi, kai nei valios, nei noro, nei gabumų...