AŠ ATĖJAU

Išsikėliau

2010-07-06T23:17:00.000+03:00

naujas mano blogas

http://macinga.blogr.lt/

susitiksim? :)

Sekmadienis, bet lyg ir ne.

2010-03-21T17:02:00.001+02:00

Kaip sau norit, bet mane tokie atidirbinėjimai, kaip kad buvo vakar daugiau negu erzina. Šiandien Sekmadienis, bet dėl dviejų Penktadienių iš eilės, turėtų būt lyg ir Šeštadienis arba iš viso kažkas kito. Šiandien dar teko pasidžiaugt mokykla, tad penktadienį būsiu sumušus rekordą – mokykla non stop 12 dienų.

Na, iš kitos pusės, per šias dienas kažin ar labai jau pavargau. Ketvirtadienį visą dieną praleidau Vilniuje, vakar - dviejuose SUPER renginiuose.

Pirmasis buvo kažkokia rusų nesąmonė vykusi Alytaus teatre. Gerb. mokytoja Baranauskienė, proto užtemimo metu, pakvietė mane jame dalyvauti nors aš net nesimokau rusų kalbos. Renginį organizavo, vedė, skaitė eiles ir dainavo viena ir ta pati moteris, tikrų tikriausia rusė, kurios komanda (Rusų šeštadieninė mokykla) ir laimėjo. Aš iki galo neištempiau, nes teko pereiti į kitą frontą, tačiau mūsų komanda užėmė garbingą ketvirtą vietą (iš keturių). Kad ir kaip man patiktų Rusija ir jos kultūra, tačiau tik galiu prisijungti prie Fiodoro Tiučevo ketureilio “Yмом россию не понять” (Protu Rusijos nesuprasi).

II frontas buvo Žemės dienos renginys ant teatro laiptų. Vilių, kaip kolegą prisikalbinau paskutinėmis dienomis, kadangi vienas kandidatas į vedėjus užsinorėjo užmokesčio. O AMS yra šykšti ir to neduoda (užbėgant už akių galiu pasakyt, kad užmokestį gavome – po pakvietimą į kiną vienam (!) asmeniui ir ES kalendorių su labai gražiais piešinukais, likusį nuo neatėjusių jų atsiimti vaikų). Renginys truko ~35 min, kadangi motina Žemė turbūt nenorėjo žiūrėt į pagal fonogramą besistaipančias mažytes mergaites ir šiaip tris kažkokias neaiškias atlikėjas, todėl užleido lietų ir ganėtinai smarkų. Tačiau džiugu , jog “namų sparnuočiams” (aka inkilų) jaunuomenė pagamino išties nemažai ir AMS Švietimo skyriaus vyr. specialistas teigdamas padėkas kiekvieną iš jų įvardijo kaip “ir vėl originaliausią”, tad dabar Alytus bus originaliausių inkilų miestas! O Žemę motiną, sparnuočius, vabalėlius ir žemės lopinėlius reikia saugoti ir kaip galima labiau!

P.S. Su Pasauline Kovos Prieš Rasizmą Diena!

Pabandom iš naujo.

2010-03-19T19:55:00.002+02:00

Vakar buvau LOGIN'e.

Tikriausiai dėl to sėdint autobuse Vilnius - Alytus, kažkurioje mano sudėtingo organizmo dalyje gimė noras vėl rašyti blog'ą.

Nes kuo senyn, tuo atmintis trumpyn ir jeigu didieji įvykiai dar išlieka, tai (malonios) smulkmenos, kurios ir sudaro gyvenimą, pamažu ir užsimiršta.

Dabar perskaičiau senuosius įrašus.

Kiek visko prsiminiau!

O nuo paskutinio įrašo sausio 3d praėjo tiek skirtingų dienų, tiek išgyvenimų ir jie neužrašyti!

Pikta.

Ant savęs.

Konkursai, pasirodymai, 100dienis, Turkija ir t.t.

Bet et, kas buvo, tas.

NUO ŠIANDIEN PASIRYŽTU BENT 30 MIN, KURIAS PRALEIDŽIU BUKAI REFRESHINDAMA FACEBOOK, SKIRTI BALTAM LAPUI KOMPIUTERIO EKRANE.

Nedėsiu paveiksliukų.

Tik savo antrą kūrybinį darbą teatro pamokai.

Trečia diena po stebuklingo vidurnakčio

2010-01-03T16:55:00.002+02:00

So...

Sakoma, kad kaip sutiksi Naujus Metus, tokie bus visi ateinantys.

Todėl savo 2010 - uosius galiu spėti būsiant "geri, bet įdomūs". Įdomūs gerąja prasme. Geri įdomiai. Žodžiu, nieko blogo.

Šiaip atėjau čia norėdama susidaryti savo TO DO sąrašą ateinantiems metamas. Pažvelgus i praėjusių metų vilčių sąrašą galiu drąsiai teigti, kad didžiąją dalį įgyvendinau (na blog'ą apleidau, o sprendžiant kaip baigiau 11ą klasę, tai prasideda vertinimo slidinėjimo trasa, teisių 1/2 turiu). Bet tokie čia ir tikslai buvo, kai pagalvoji.

Šiemet nusprendžiau nesusidarinėti jokių sąrašų. Nes po to lengva savim nusivilt. Bus kaip bus. Kartais per sunku įgyvendinti dienos planus, tai ką kalbėt apie metų.

Gal tik pasilinkėsiu sau ( ir visiems kas skaito, jei tik tokių yra (C. OK, žinau, tu esi:) ) stiprybės, daug juoko, pozityvumo, mokėjimo susitaikyti su tuo, kas blogai, valios, o visa kita tiesiog bus gerai :)

Trečia diena Naujais Metais, bet dar kartą Su!

My Idol

2009-11-30T22:42:00.002+02:00

Kad galima mylėt iliuziją apie žmogų aš žinau. Bet galima mylėt ir žmogų, kurio realiai net nesi matęs, su kuriuo nekalbėjai. Ir va gal net galiu kažkiek suprast tas mergaites, kurios eina į kiną, žiūri "Pilnatį", "Jaunatį", "Delčią", "Priešpilnį" ir "Saulės užtemimą" vien dėl savo herojaus vampyro. Mano herojus realus. Vyrų vyras (net matau panelę C. pritariamai linkčiojant). Ir vat mano pase, ant lentynos, guli du bilietai - man ir C., kurių dėka rytoj (2009-12-01) pamatysim savo IDOL gyvai. Nepaisant to, kad būsim ten kaži kur gale, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad bent jau man gresia nualpimas. Ar širdies sustojimas. Nes aš taip beprotiškai noriu į koncertą ir taip labai labai negaliu sulaukt rytojau, kad net nežinau ką pasakyt.

Karantino stadija

2009-11-26T22:43:00.003+02:00

Miegi iki pietų, nieko neveiki, užmiegi gerokai po vidurnakčio. Ir taip kasdien.

Nežinau kiek laiko tai gali būti įdomu. Žinoma, pirmosiomis dienomis, kai dar jautėsi lengvas mokyklinis nuovargis buvo visai smagu tinginiauti. Dabar gi vos ne vos atitempi kūną iki kompiuterio, nes jau tingisi tingėt ir bukai žiūrėt į lėtai besikraunančių "langų" paveikslą.

Reikia veiksmo. Sakykim (kad ir kai žiauriai tai skamba) reikia mokyklos. Nes ten vyksta gyvenimas. Vaikšto ir kalba žmonės. Sėdi. Juokiesi. Rūkai. O namie sesė tik rėkia vis kažkodėl įniršus, o katė miega kur nors išsidrėbus, o jei ir nemiegotų vis vien nieko gero nepasakytų.

Va ryt pasirodymas. O aš net nežinau ar moku tekstą. Nes vis atidėliojau mokymąsi žinodama, kad laiko bus daug kvadratu. Dabar jau kažkaip nelabai daug...

Veiklą, užsiėmimai žavūs tuo, kad kai jų daug pradedi vertinti laiką. O jei laiko neverti (kaip kad esti esamuoju laiku), tai taip ir žinok, žmogau, kad geruoju nesibaigs.

Net filmų, kuriuos davė panelė C. neperžiūrėjau visų. Ir iš viso, kai pamąstai, tai ką aš veikiau?

Neišsipildė nė vienas pasižadėjimas sau, įkvėptas didžiojo tautų tėvo raginusio mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Ką čia beprisimokysi, kai nei valios, nei noro, nei gabumų...

Terapija

2009-10-29T19:38:00.001+02:00

Geriausias būdas užsimiršti – apsipirkinėti.

Naudojant šį terapijos būdą visos mintys “ką padariau/ko nepadariau/kodėl taip buvo/nebuvo/kas bus ir t.t.” persiorientuoja į ”tinka/netinka/kas gražiau”. Pagauna nepaaiškinamas azartas eiti, matuotis, nusipirkti, pasidžiaugt. Nupirkt kažką mamai. Tada būni pavargęs, bet ne nuo kvailų apmąstymų, o dėl to, kad tikrai pavargai. Tuomet smagu atsisėt kur nors ramiai ir surūkyt cigaretę. Pasikalbėt ant suoliuko, kur neužpučia vėjas. Terapija yra ne rezultatas, o procesas - ankstyva kelionė, vėjas ant plento, gera mašina,kurios vairuotojas tobulai nesilaiko kelių eismo taisyklių, iškleręs autobusas ir dar milijonai kitų smulkmenų, nes geriausi/gražiausi dalykai ir yra smulkmenos. Daugiau tokių terapijų. Tik daugiau.

Pamiršti Negalima Atsiminti

2009-10-28T21:12:00.001+02:00

O kablelius susidėkit kiekvienas pagal save.

Bet aš galvoju, kad nebūna taip, jog viskas užsimirštų. Tiek gera, tiek bloga. Būna žaizda užsitraukia, bet netyčia užkabink ją šiurkščiu megztinio siūlu ir vėl viskas iš naujo. Gal ne taip stipriai, bet taip, kad pajausi. Ta pati istorija ir gyvenime. Žvilgsnis, daina, pokalbio nuotrupa. Grįžta iš giliausių kertelių į viršų ir sėdi po to apsikabinus kažką, žiūri į vieną tašką, o matai tai, kas jau senokai praėjo. Liūdniausia, kad skauda tą žaizdelę užsiplėšus. Skauda ir prikėlus atsiminimus.

Ir nežinai, nes niekas nepasako, kur galų gale sudėt kabelius…

Antradienis, kai lyja lietus

2009-10-27T19:29:00.001+02:00

Seniai nerašiau. Net į paskutinio įrašo datą pažvelgt nesinori – ne viena minutė ir valanda nuo to laiko praėjo. Bet ne dėl laiko norisi slėpti akis, o dėl to, kad štai prieš akis dar vienas įrodymas, jog nemoku pabaigti pradėtų darbų. Nežinia ar kada išmoksiu…

Atostogos. Lyja. Ant stalo matematikos uždavinynas, du Strielkūno rinkiniai, Nykos – Niliūno poezija, Suvorovo “Pasirinkimas”. Vieninteliai mano dienos darbai. Todėl ir mėgstu atostogos. Savas tvarkaraštis, darbo (nedarbo) sistema. Niekas neliepia po 45 min. pereiti į kitą kabinetą ir išsitraukus visiškai neįdomiai parašytą vadovėlį vaidinti mokymąsi. Ir miegi, žmogau, kiek nori, nes eini miegot tada, kai tau patinka, nes gal, pavyzdžiui, tau geriau sekasi naktim. Šiaip paprastom dienom, kuomet reikia keltis anksti, kad kažkieno nustatytu laiku suspėtum atsisėsti į medinį suolą, kapituliuoji prieš vadinamuosius vyturėlius (kažkodėl vyturiai dažniausiai būna mokytojai, o tuomet ir prasideda visos bėdos). Nes tu, žmogau, esi pelėda. Nes tau geriau sekasi naktimis. Todėl ir mėgstu atostogas, nes pelėdos gali būti pelėdos, o vyturiai, jei tik turi noro, lai keliasi ankstybėm ir skraido. Bet antradieniais, kai lyja, toli nenuskrisi. Man patinka atostogos. Rudenį…

Ir dar man patinka latviai. Tiksliau Tele2 idėja su meteoritu. Vis linksmiau. Ir nesuprantu aukštų Latvijos galvų pykčio prasmės. Gyvena ėdami sunkumų, tai užuot džiaugęsi kūrybingų žmonių sumanymų, putojasi, kaip šunys pasiutimo bacilą pasigavę (O gal ir pasigavę? Keista nebūtų – juk kaimynai mūsų, o mes šito gero per akis turim). Vat būtų smagu, jeigu į mūsų ateivių ambasadą atskirstų koks delegatas iš Marso (na ir kas, jei po tuo būtų pasilėpęs skabusis “Maxima” vardas)…

Butterfly effect

2009-09-11T19:46:00.001+03:00

Taip geriau pagalvojus, jeigu PC ekraną būtų galima prilyginti spintai ar šiaip kokiai lentynai, tai tos lentynėlės vieta, kurioje poziciją užima WLW būtų apdulkėjusi, apaugusi voratinkliais ir dar visaip kitaip negražiai estetiškai atrodytų. Ačiū kompiuterių dievams, kad taip nėra, tačiau jau pati susigriebiau, kad vertėtų nupūsti tas dulkes ir ką nors pakeverzoti.

Iš tikrųjų tai visai smagu sėdėti ir spaudyti klavišus, dėlioti iš jų žodžius ir sakinius, dar nežinant, kas iš viso to turėtų išaugti. Kodėl mano galvelė tuščia?Čia skraidena tik įvairios pavienės mintys, niekaip nenorinčios susispiesti į krūvą, susisisteminti (kiek si :)… Gal taip yra dėl to, kad jau dvi savaitės mokslo metai dar nėra mokslo metai, o mes tik vieningai malame š?.. Gal dėl to, kad Lietuvos rinktinė kažkaip nelabai kaip šiemet pasirodo EČ, nėra įkvepiančių pergalių, kurios įkvėptų optimizmo ir pakurstytų parašyti kokią nors odę krepšiniui? O gal tai dėl to, kad galbūt niekuomet tos mano mintys ir nebuvo susidėję į lentynėles, nebuvo susisteminę, o tik lakstė kaip tie margi drugeliai pievoje, ir visi mano ligšioliniai bandymai įsijausti į kažin kokį rimtą vaidmenį tebuvo tik saviapgaulė, nes man dar pačiai, kaip tam minčių drugeliui, reik skraidyti pievoje ir būti nesusistemintai?

Vakar buvau labai gražiam koncerte. “Po saule”, kad vaikučiai iš globos namų surastų sau vietą po ja. Žavu, kad į AKKC atvažiavo didelė dalis Lietuvos pop padangės, kad skyrė savo minutes Alytaus našlaičiams. Aš pati ėjau vien dėl Marijono (kad sudainuotų tris milijonus) ir gal šiek tiek nusivyliau, kai jis paliko sceną atlikęs tik vieną dainą, tačiau po ~3,5h trukusio renginio išėjau su daug daugiau spalvų akyse, mintyse ir širdyje.

O šį vakarą, nors ir planavau visiškai kitaip, tačiau praleisiu ramiai. Gersiu daug daug daug savo refresh’inančios arbatos, skaitysiu Remarko “Gyvybės kibirkštį” ir eisiu kaip galima anksčiau miegoti. Kad tie minčių drugeliai galvoje pailsėtų ir pasiruoštų rytdienai…

Baltijos Kelias arba Nebūtina Matyti, Kad Pajaustum

2009-08-20T21:58:00.002+03:00

Pasaulyje atsiradau tuomet, kai Baltijos Kelias jau buvo atšventęs antrąjį gimtadienį. Tad man tikrai nuoširdžiai liūdna, kad negaliu savo asmeniui pritaikyti Algimanto Baltakio eilučių, sakančių, kad “gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku”. Ne laiku gimiau. Per vėlai. Galbūt net sutikčiau paaukoti Pirmosios Laisvoje Lietuvoje Gimusios Kartos atstovės vardą, vien tam, kad turėčiau atmintyje vaizdą Lietuvos, kurios nedraskė interesų konfliktai, pyktis, nelygybė (nors ir vieną dieną); kad vakare, išjungusi eilinės dienos eilinę žinių laidą, pranešusią apie žudynes, didėjantį emigrantų skaičių, rodžiusią liūdnus varganų žmonių veidus, užsimerkusi matyčiau už rankų susikibusią Lietuvą, su viltimi ir tikėjimu akyse ir širdyse. Bet, deja, tokių prisiminimų saugojimu negaliu pasigirti… Todėl visiškai nuolankiai nudelbiu akis prieš klausimą: “Tai ką tu, vaikeli, gali pasakyti apie tai, ko nematei, nepajutai, apie tą, kurio skonio neragavai savo lūpom?” O aš tegaliu atsakyti, kad nieko. Nieko labai rimto, tik šį tą tikrai nuoširdaus. Ypač todėl, kad, kiek žinau, nė vienas iš pačių artimiausių mano žmonių nebuvo ten. Kodėl? Nežinau… Kažko neužteko, trūko, galbūt atstumas nuo Alytaus iki TEN pasirodė per ilgas, o gal tiesiog nebuvo kam pavesti namų saugojimo. Tiesa, močiutės sesuo sakė buvusi ten, kažkur ties Panevėžiu, tačiau negalėjo stoti draugėn su visais, susikibti už rankų, nes užėmė tokias pareigas, kurios atgavus nepriklausomybę buvo panaikintos, kaip buvusios valdžios palikimas…

Kelerių metų būdama sužinojau apie Baltijos Kelią atmintyj neišliko. Bet, pamenu, kaip per televiziją išgirdau dainą “Bunda jau Baltija”. Labai gražiai ji mano ausims skambėjo, o vaizdai, kai daug daug žmonių į viršų iškelia rankas, kuriose spalvingų gėlių puokštės, plevenančios vėliavos tik dar stipriau sužadino mano vaikišką smalsumą. Pirmiausia, iš vyresniųjų bandžiau sugaudyti informaciją, kas ta Latvija ir Estija, vėliau perėjau prie Baltijos Kelio klausimo. Ką sužinojau tuomet nugrimzdo bėgančių metų šešėliuose (labai gaila, kad tas tikriausiai itin lakoniškas, vaikui subalansuotas atsakymas neįrėžė žymės mano atminties kloduose). Ir taip kasmet, artėjant rugpjūčio pabaigai, apie didžią trijų tautų akciją sužinodavau vis daugiau ir daugiau, po mažą gabalėlį rinkausi žinias suvokimo tvirtovei. Be abejonės, dar ir dabar negaliu galutinai suvokti to reiškinio, to stebuklo, nes nebuvau, nemačiau, negirdėjau… Ir niekada nesuvoksiu. Bet šis ~600km tęsęsis unikumas man visą gyvenimą bus pačiu tvirčiausiu argumentu, kad konsolidacija yra šviesiausias laužas kovojant su negandų tamsa, o tikėjimas ir viltis – svarbiausi šios liepsnos šaltiniai.

Liūdna, tačiau apsidairius aplink darosi panašu, kad dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, žmonėms per sunku suprasti tokią itin paprastą tiesą, jog kartu mes galime daugiau. Pažvelgus į tarptautinę situaciją – anksčiau buvę trimis Baltijos sesėmis, Lietuva, Latvija ir Estija pamažėl tampa pusseserėmis, gal dar tolimesnėmis giminaitėmis, kurias skaldo ginčai dėl erdvės smėlio dėžėje. O juk ir kvailas pasakytų, kad 3 X ~3mln. gali daug mažiau, negu kad 1 x ~9mln. Ir tai istoriškai patikrinta! Bet politika yra politika ir į žmogų ji savo veido atgręžti nenori... Ne ką linksmiau tampa pasižiūrėjus, kas dedasi čia, Lietuvoj. Žmonės, kurie prieš dvidešimt metų stovėjo ranka rankon, dabar vieni prieš kitus pasistato abejingumo sienas, užsideda kaukes ir nenori matyti ne tik kad vieni kitų, bet ir savęs, nes tikrasis veidas paliko kažkur ten, kai jutimai buvo tyri ir nesuvaidinti, o dabar iš viso to beliko tik grimasa…Baugu, kad susvetimėjimas vis didėja, vis didėja kampas tarp žmonių pasirinktų kelių, vis sunkiau paliesti draugo pirštų galiukus, ką jau bekalbėti apie tikrą delno delne suspaudimą. Aišku, kiekvienas galime pasidaryti savo Šeimos Kelią, Draugų Kelią, Miesto Kelią, bet reikia kažko kito, kažko masiško, nepaliekančio abejingų, sukeliančio širdies virpulį, įkvepiančio naujam gyvenimui.

Ir aš, gimusi tuomet, kai Baltijos Kelias jau buvo atšventęs antrąjį gimtadienį visa širdimi tikiu, kad tas Kažkas atsiras pas mus, įvyks. Tikiu, kad nereikės visko statyti iš naujo, užteks atlikti tik restauracinius darbus. Dar sykį cituoju A. Baltakį, tik jau kitą jo eilėraščio eilutę - “tarp vergų visados atsiranda Spartakas.” Dabar jau mums, Pirmajai Laisvoje Lietuvoje Gimusiai Kartai privalu užtikrinti, kad netaptume vergais. O Spartakas atsiras. Ir atneš naujos kartos Baltijos Kelią.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------

Įrašą parašiau inspiruota tinklaraščio PDFONTOUR akcijos Baltijos Kelio dvidešimtmečiui paminėti.

Karas be taikos.

2009-08-08T18:52:00.001+03:00

Grįžau iš Gintarės, susitvarkiau kambarį-džiungles, pakalbėjau su pussesere, kuriai be proto pavydžiu būsimo studentiško gyvenimo sostinėje, pasidariau kavos su kondensuotu pienu ir prisėdau paskaityti “Lietuvos ryto” priedo “Rytai-Vakarai”. Pagrindinė šios savaitės tema - prieš metus Pietų Osetijoje vykęs karinis konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos.

Pamenu, kaip praėjusią vasarą su Gintare grįžę iš eilinio žygio “Atrask Londoną” įsijungėme kažkurį lietuvišką naujienų portalą ir ten didelėmis raidėmis švietė užrašas KARAS. Pirmoji mintis, atėjusi į galvą buvo “WTF? Kas pasidarė žmonėms? Ko jiems dar trūksta? Dėl ko vis tai?” Būnant tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos niekas į šiuos klausimus negalėjo atsakyti. Nebuvo atsakyti jei ir vėliau. Iš viso, mano nuomone, kažin ar kas žino tikruosius atsakymus. Kiekviena pusė (rusai su osetinais ir gruzinai) aktyviai gina savo poziciją ir tiek. Tiesa slypėjo ir slypi kažkur ten, iš kur jos niekas nenori ištraukti. Nes taip visiems geriau. Net ir dabar, prabėgus metams po tų niekam nelinkėtinų įvykių sukasi įvairios versijos, o Rusija kaip visuomet užsiiminėja savo žemo lygio propaganda.

Tačiau pati žiauriausia/graudžiausia/labiausiai sukrečianti šios istorijos dalis – tai žmonių kančios. Vis dar ore tvyranti baimė, praradimo jausmas, neapykanta ir milijonai kitų, labiausiai žmogų laužančių jausmų nepalieka to regiono. Nesupratu, nesuprantu ir tikriausiai niekuomet nesuprasiu karo reikšmės ir prasmės. Išsiaiškinti kas yra stipriausias? Tik primityviausi padarai stiprybę matuoja jėga. O homo sapiens lyg ir moka kalbėt, diskutuot, ieškoti kompromisų, bet vis tiek vis dažniau ir dažniau nusileidžia iki primatų lygio. Lyg žaislinius kareivėlius ant stalo dėlioja žmonių likimus kažkas, save pavadinęs stipriausiu, lyderiu. Nesupranta, kad kaip laužomą medį niokoja gyvenimą. Visi lygūs, bet kažkas lygesnis ir dar turi teisę kontroliuoti kitus? Spręsti už kitus? Nužudyti kitus.

Sunku suvokti, kai gyveni neišmokęs netekimo pamokos, kokie laimingi mes esame, gyvendami čia, Lietuvoje, kai nereikia bijoti, kai nereikia vaikščioti tarp griuvėsių, kuriuos kažkada vadinai namais, ar laikyti ant rankų nužudytą brolį/tėvą/motiną/sūnų… Kaip mums gera čia ir kaip mes to nesuprantam‼ Ir kaip liūdna, kaip beprotiškai liūdna, galvoti apie žmones, kurie jau netekę vilties, netekę noro gyventi, nes tai kas brangiausia jau yra praradę. Kaip liūdna galvoti apie juos, kai žinai,kad jie gyvena baisiame kare be taikos, kad negali jiems padėti, kai vargu ar kas gali jiems padėti, nes gyvename kažkokių kvailų taisyklių, aksiomų pasaulyje, dirbtinoje diplomatijoje, kuri baigiasi padlaižiavimu tiems, kurie valdo…

Foto © Reuters; mane įkvėpęs Vaido Saldžiūno straipsnis @lrytas.lt

P.S. Visąlaik, rašydama šį įrašą simboliškai klausiausi 1983 m. išleisto U2 albumo “War”. Kažkoks apžvalgininkas kažkada sakė, kad tai geriausias grupės kūrinys. Kadangi su U2 dar tik pradedu pažintį, vertini objektyviai negaliu. Bet, kad patiko – nenuginčijama.

When There's Nothing Left To Do

2009-08-06T21:39:00.001+03:00

Sėdžiu štai sau, po ilgo laiko įsijungus Windows Live Writer ir suku mintį, ką gi čia prikurpti į šitą a la sendintą lapą.

Gal pradėti nuo to, kad miegojau 16 valandų, kas yra mano super rekordas. Nežinau ar kaltas vakarėlis pas Gintarę, ar Agnės duotas Haris Poteris, tačiau dar niekada man nėra buvę taip, kad užmigčiau 20:00, o atsikelčiau 12:00 dar ant kelioninės pagalvės, užsiklojusi chalatu. Nežinau, ką galvojo tėvai, bet jaučiu įtarė, kad pas Gintarę tikrai nebuvo blaivininkų sąjungos būrelio ( na, neskaitant Agnės ir Jurgos) susirinkimas. Mano supratingumo jutikliai nenustato ar dėl mano ankstyvo-ilgo miego, ar dėl to, kad į tūsiuką išlėkiau kaip ir nieko neinformavus, mylimi tėveliai šiandien nelabai linkę komunikuoti, apart įsakymų padaryt tą, aną ir t.t., kas labai sutrikdė mano planus vakare vėl lėkti į-visą-savaitę-atvirus-tūsams-Gintarės-namus. Šiaip gyvenau baimėje, kad ir rytoj visi mano planų takai bus surišti, užrišti ir padėti į tolimų svajonių lentynas, bet ką tik nugirdau, kad mama rytoj vėl šiaušia link pajūrio (sakyčiau neblogai kiekvieną savaitgalį), todėl aš sau pasilieku visišką moralinę teisę švęst šventę, gyvenimą ir visa kita, kas tik švenčiama, arba bent jau gali būti išgėrimo priežastimi.

Dabar man iškilus dilema, ką veikti šį vakarą. Lauko darbai kaip ir atlikti, veidaknygės (aka facebook’o) fermos sužiūrėtos, netgi iš neturėjimo ką veikti, visas sesės foto ( neva dideles vertybes) surašiau saugiai į CD, kur jos galės ramiai gulėti ~5 metus (kažkur skaičiau, kad po tiek laiko pagrindinės kompaktinių diskų savybės pradeda trikti ir yra nemaža tikimybė prarasti svarbius duomenis). Žiūrinėdama senas nuotraukas viename diske aptikau komiksus. Na, bent jau aš buvau taip pavadinus šiuos triptikus. Atrodo pakankamai kvaila šalia šeimyninių nuotraukų saugoti ir šias, bet kada internete susirasti galimas nuotraukas. Bet, tikriausiai, tuomet man jos labai patiko. Peržiūrėjusi galiu drąsiai teigti, kad patinka ir dabar. Kietai. Tikrai geras darbas.

Na va, sukėliau visas. Net neabejoju, kad jeigu ir žiūrės jas kas, tai nebent ant vienos rankos pirštų telpantis žmonių skaičius. Na ir gerai, tegu apie tai kas gražu ir įdomu žino kuo mažiau žmonių.

O aš bent jau turėjau ką veikti…

Volver

2009-07-20T20:29:00.001+03:00

Nors ir ne iš mirusių, tačiau vis šioks toks sugrįžimas į blog’o erdvę. Štai jau savaitė kai esu namuose po stovyklos Lenkijoje, bet tik šiandien prisėdau čia parašyti. Baisiausia, kad dar nesumąsčiau apie ką rašysiu. Praėjusią savaitę turėjau mintelę parašyti stovyklos įspūdžius, bet laukiau, kol viskas susidėlios į minčių stalčiukus, susistemins ir jau tuomet galėsiu skleist viską į viešąją erdvę. Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, kai jau viskas savo vietelėse, visai nesinori nieko iš kažkur krapštyti, todėl, kalbėdama apie stovyklą tegaliu pasakyti vieną žodį – PUIKU. Buvo smagu, buvo gera (geriau negu tikėjausi). Plačiau rašiau į šeštadienį išėjusias Alytaus Naujienas.

Bet buvo gera ir grįžti, visus pamatyti (labai labai liūdžiu, kad dar nesusitikau su panele C. ir Jurga), bandyti susivokt kas ir kaip čia vyko kol manęs nebuvo. Tačiau jaučiu, kad pamažėl viskas pereina į rutiną, į ilgą miegą ryte ir nemigą naktimis, į tai, kad jau gali nujausti kas tuoj bus, ką tuoj veiksiu ir t.t. Ir tai erzina. Be proto erzina. Kiek kartų jau sakyta, kad šiemet – paskutinė mokyklinė vasara. Ir jai pagyvinti reikia intrigos, reikia veiksmo, įvykių, potyrių. Žiūrint į kalendorių ne taip jau daug ir beliko šiems tikslams įgyvendinti – kiek daugiau negu mėnuo. O kai laikas taip beprotiškai, nesustabdomai lekia, net jaučiasi kaip it mažutės smėlio smiltys neišnaudotos akimirkos slysta pro pirštus. Negalima to leisti. Kaip nors…

Šiandien tam tikra prasme labai ypatinga diena – prieš 40 metų žmogus pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje. Sunku dabar įsivaizduoti koks žygdarbis to meto mastu tai buvo, bet, manau, kad daugeliui iki šių dienų kelionė į ten atrodo visiška utopija. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų susirastų savo Mėnulį ir bandytų jį pasiekti, koks gražus pasaulis būtų. Juk nieko nėra nepaprasčiau už žmogų, kuris turi tikslą ir siekia jo.

O čia toks gana linksmas filmukas šia tema. Enjoy :]

Do Zobaczenia‼

2009-06-28T12:46:00.001+03:00

Sėdžiu dabar su arbatos puodeliu, gretimam kambaryje mama lygina mano drabužius (sakė, kad kai pati išsilyginu, tai tas pats, kai nelyginta:). Liko kelios valandos. Dabar net galvoju, džiaugtis ar ne, kad išvažiuoju. Galima sudaryti ilgą +/- lentelę. Pvz. + tai, kad vasarą kažkur pabūsiu, – kad Lenkijoj, +kad važiuoja visai smagūs žmonės (bent jau iš pirmo žvilgsnio), – kad nevažiuoja niekas iš pačių artimiausių ir t.t.

Vakar buvo nenusakomai gerai. Ačiū Jurgai, Agnei ir Gintarei. (Aišku, ir ponaičiui “Šaltupiui”, jo dėka buvo dar smagiau.) Taip sėdėti, niekur neskubėt, juoktis… Būtent tokie dalykai ir yra tikroji šiluma, vertybė (kas to nežino). To per tas dvi savaites labiausiai ir pasiilgsiu :]

Šiaip kvailiausia, kad neturėsiu telefono ir reikalui esant neturėsiu galimybės pakomunikuoti su Lietuva. Yra viltis, kad turėsim interneto ryšį, tai va tuomet manęs niekas nepamirš:) Nors… dienotvarkė bus pakankamai užimta, o ir šiaip, kiekvienas vakaras nusimato būti pažymėtas gėrimais su laipsnio ženklu.

Nežinau kodėl, bet man sunkiai rašosi. Žodžiu, bus kaip bus. Bet vistiek

MYLIU, BUČIUOJU, IKI.

Finita La Comedia

2009-06-20T14:01:00.001+03:00

Ir štai pagaliau atėjo ta akimirka, kai tiek laukus, kentėjus gali garsiai, iš visos širdies pasakyti, kad devynis mėnesius su uodega trukusi komedija baigta‼ Ypač paskutinės dienos prilygo agonijai – su Agne Karingąja Princese net padarėme išvadą, kad tas mūsų kankinimas prilygsta niekaip nepabaigiamam lytiniam aktui. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Kai žinau, kad pirmadienį nereiks anksti anksti keltis, apima kažkoks keistas suglumimas – ką reikės daryti? Iš tikrųjų, reiks laiko, kad priprastum prie atostogų nuotaikos. Graudžiausia šios istorijos dalis, jog tos atostogos truks velniškai trumpai. Kas yra tie 2 mėnesiai, lyginant su 9,5 mėnesių rutina? Niekutis. Šūdukas. Na, bet reikia džiaugtis kuo turim. O turim paskutinę mokyklinę vasarą.

Taip greitai ir trumpai peržvelgus 11 klasę, galiu pasakyti, kad tai buvo bene patys gražiausi ir spalvingiausi metai. Daug veiklos, naujų žmonių, naujų patyrimų, gyvenimo pamokų, savęs išlaisvinimo. Jaučiu, kad ir pati nemenkai pasikeičiau, tik negaliu pasakyti į kurią, gėrio ar blogio, pusę. Tai buvo metai, kai dar gal skraidyt, mėgautis gyvenimu, nesukant galvos nei dėl egzaminų, stojimų ir kitų, jau kitąmet laukiančių nesąmonėlių. Dabar, visus atsiminimus dėliojant į lentynėles, suprantu, kiek daug buvo visiškai nereikalingo streso, pykčių ir kt. Tai va, kitų metų tikslas būtų išmokti nepykti. Tiek ant mokytojų, tiek ant bendramokslių, tiek ant pačios savęs.

Reziumuojant: lietuvių kalba-9, anglų kalba-9, rusų kalba-8 (su didžiausiu džiaugsmu išmesta į šiukšliadėžę ir permainyta į informatiką), istorija-10, fizika-9, matematika-7, geografija-7, teatras-10, choreografija-10, automobilizmas-10. Tvarkytis reikalus yra kur, ypač žinant, kad kitąmet gali tekti susidurti su matematikos valstybiniu brandos egzaminu.

P.S. Kai pagalvoju, kad vos tik prabėgs vasara (iš dalies tai net jau dabar), gausim abituriento vardą, taip ir norisi lįsti kur nors po stalu ir užbarikaduoti kėdėmis, kuo toliau nuo tokios tikrovės. Nes aš labai labai nenoriu suaugti.

Pradžia pabaigos.

2009-06-10T23:04:00.001+03:00

Jau jau galima įkvėpti artėjančios tikros (neliečiamos mokslų) vasaros oro – šiandien buvo paskutinė istorijos, rusų, teatro pamoka šiais metais, rytoj užbaigsim fiziką. Viskas kas liko – matematikos ir geografijos kontroliniai, kurie kažkokiu stebuklingu būdu ( ) liko neatsiskaityti. Trečiadienį priduodam vadovėlius, taigi lygiai savaitė žiūrint kalendoriškai, arba 4 moksladienės žvelgiant iš mokyklinukiškos pusės. Baisu tik pagalvoti kokiais pažymukais užsibaigs šie mokslamečiai. Vienintelis pakilimas – nuo 9 iki 10 istorijos, kas man yra bene pats svarbiausias dalykas. Visa kita – kaip Dievas duos. Gerai apsvarsčius, koks gi skirtumas kokį pažymį įrašys 11 klasės pažymių knygelėje. Už sienos studijuoti kaip ir neplanuoju…

O čia mano teatro atsiskaitomasis darbas – filmukas “Septynių metų patirtis”, kuriame pagrindinė veikėja mano septynmetė sesė. Jokios vaidybos.

Šiandien aš CRAZY*

2009-06-04T19:56:00.001+03:00

Visą diena einu iš proto ir iš ten pat išvedinėju kitus. Ir, o kaip tai žiauru, bet man tai laaaaabai patinka, todėl, mieli draugai-būsimi priešai, ruoškitės.

O šiaip,tai ką, šaltas oras kaip vasarai ir mažai kurie joptvajukai gali padėt apsigint nuo tokių permainų. Todėl reikia vartoti vaistus aka skysta duona aka alus, ką mūsų graži kompanija taip dažnai ir daro, todėl ir esti tokie žvalūs, sveiki ir gyvybingi. Už tai ir išgerkim, bet nepersigerkim, nes toli nenueisim, o trankysimės į kiekvieną parko medį ta pačia trajektorija ntąjį kartą ir negalėsim pabėgti iš to užburto rato, kaip voverės iš to paties parko. Bet, kad ir kaip bebūtų, gert gersiu, bet rūkyt nemesiu © kažkoks jau dabar labai pagyvenęs bičas (čia aliuzija į tai, kad labai labai senai šitas pasakymas pasakytas buvo).

Madagaskaras

--------------------------------

*už pavadinimą ačiū sexjookej 13 iš one.lt

MGMT – Time to pretend

2009-05-31T19:29:00.001+03:00

Sėdėjau aš užvakar t.y. penktadienį namie, įsisupus į chalatą ir milijoną melancholiškų minčių, klausiau David Gray, Damien Rice, Kings Of Leon ir kitų širdį griebiančių atlikėjų ir mąsčiau mąsčiau, kad net galvą susuko, apsvaigino ir daug daug emocijų išplėšė tos mintys. Ir va dabar, paskutinę 2009 metų pavasario dieną, kai už lango toks gražus pavakarys, kai kuo toliau tuo labiau gražės dienos ir naktys, nusprendžiau, kad gal GANA tų visų savigraužų, reikia keist garso takelį ir gyvent gražiai ir laimingai nieko per daug neimant į galvą, o tiesiog plaukiant pasroviui. Juk vasara :]

I'm feeling rough, I'm feeling raw, I'm in the prime of my life.
Let's make some music, make some money, find some models for wives.
I'll move to Paris, shoot some heroin, and fuck with the stars.
You man the island and the cocaine and the elegant cars.
This is our decision, to live fast and die young.
We've got the vision, now let's have some fun.
Yeah, it's overwhelming, but what else can we do.
Get jobs in offices, and wake up for the morning commute.
Forget about our mothers and our friends
We're fated to pretend
To pretend
We're fated to pretend
To pretend
I'll miss the playgrounds and the animals and digging up worms
I'll miss the comfort of my mother and the weight of the world
I'll miss my sister, miss my father, miss my dog and my home
Yeah, I'll miss the boredom and the freedom and the time spent alone.
There's really nothing, nothing we can do
Love must be forgotten, life can always start up anew.
The models will have children, we'll get a divorce
We'll find some more models, everything must run it's course.
We'll choke on our vomit and that will be the end
We were fated to pretend
To pretend

Viešas pranešimas.

2009-05-27T21:10:00.001+03:00

Mes, dvi Agnės, įkvėptos didingosios Romos istorijos, o tiksliau vieno jos etapo – Triumvirato, nusprendėm sudaryti ne mažiau didingą ir galingą sąjungą – AGNIARATĄ. Atsižvelgiant į tai, kad skype kontaktuose nėra Agnės galinčios kandidatuoti į trečiąją koalicijos dalį, o Lietuva ne tokia jau ir didelė valstybė, todėl visa valdžia bus sukoncentruota dviejų didžiamoterių rankose. Mes, tarytum koks Ribentropas ir Molotovas visiškai slaptai, naudojant naujausias šiuolaikines technologijas, pasidalijome Lietuvą įtakos zonomis. Nuo šiol visi yra tiesiogiai priklausomi nuo mūsų. Apie visas duokles, pagalvių, barzdos, alaus* ir kitus mokesčius plačiau informuosime ateityje.

Dabar Lietuva atrodo taip:

----------------------------------------

*Alaus mokestis – kas mėnesį valdovėm atiduodama duoklė statinaite geriausio alučio arba statinės tūrį atitinkančiu bambalių skaičiumi.

o buvo taip…

2009-05-25T22:17:00.001+03:00

…išaušo gražus, nors kiek ir apniukęs, pirmadienio, gegužės 25 dienos rytas. Nors ir nenoromis, tačiau išsikapsčiau iš taip karštai kiekvieną rytą įsimylimos lovos, kadangi vakar vakarą kiek ilgai užtęsiau bežiūrėdama snobo kiną - filmą “Be trūkumų” (Flowless) su R. de Niro. (Siužetas labai paprastas – tipinis homofobas amerikietis susidraugauja su savo netolerancijos objektu. Filmas kiek juokingas, drauge ir rimtas, žodžiu, pats tas sekmadienio vakarui – nakčiai.) Mokslo ir švietimo įstaigoje vienas rimčiausių įvykių buvo istorijos kontrolinis, apimantis daug daug visko ir mažai laiko, ką veikti buvo, ypač, kai apturėjau garbę susipažinti su abejomis užduočių grupėmis t.y. 2 pilnais klausimų lapais. Dar rašėm matematikos aibes, bet ten buvo lengva ir iš visos širdies norėčiau, kad į žurnalą įskristų ne gulbė, o kaip gyvačiukė įsirangytų mielas 8ukas ( dabar mano vidurkis 6,63636363636363636). Per geografijos pamoką, kurioje kišo sovietinius vadovėlius (TSR GEOGRAFIJA) sėkmingai parašiau lietuvių kalbos darbus – Savickio novelės “Fleita” ištraukėlės stilistinę analizę.

Epopėja tęsėsi, kai su Gintare išėjom ant alaus su didele pakuote Estrellos traškučių. Sėdėjom, kalbėjom ir jau tauriajam Taurui pasibaigus (mano nuomone), žaviu mostu bandžiau išmesti skardinę, bet visi likę lašeliai, iš kurių susidarė nemenka balutė, pilte apipylė mano drabužėlius ir plaukus, todėl minties, kad eisiu į papildomą matematiką nusprendžiau atsisakyti. Kaip tik tuo metu ir pilypai iš kanapių išniro Agnė su Deividu taip pat nešini alaus skardinėmis (visai neblogas užsiėmimas pirmadienį,isn’t it?). Agnė mano tobulai SMS’ų rašymui nepritaikytu telefonu nusiuntė žinutę mokytojai “Laba diena. Šiandien dalyvauju konkurse, tad negalėsiu ateiti.Agnė” ir buvau laisva nuo matematinės prievolės. Tada (o likimo demonai) pradėjo lyti. Tobulai nepastoviai – lija/nelija/lija/nelija ir taip iki begalybės… Gintarė išėjo, Deividas iš mūsų bandė išrinkti geriausia istorikę (Žalgirio mūšis vyko 1987m. kai Kauno “Žalgiris” laimėjo prieš CSKA), aš bandžiau įspėti, kiek lietuvių kalboje yra žodžių (75.000,durne © Deividas). Nuėjom iki centriuko, su Agnaite užsukom į Tuką ir aš gavau žudančiąją žinutę: “Kai tau baigsis matematika, pasuk.Mama”. Dar labiau įtampa padidėjo, kai sužinojau, kad mama su tėčiu tame miesto kampe, kur man vyksta matematika. Agnė sakė, kad manęs dar tokios nematė. Nežinau, koks jausmas mane kamavo – baimė ar gėda, tačiau su savo dielelėm sučiupta tikrai nenorėjau būti. Greitai sukimšau savo “Moksleivių blynelius”, priverčiau Agnę greit suvalgyt savo Kedainietiškuosius ir mikriuku nurūkau į Putinus. Galiausiai gavosi taip, kad mamos su tėčiu turėjau laukti dar apie 15min, kurių metu, naudodamasi galimybe, nuėjau į Rimi, nusipirkau “Miesto IQ” (kurio jau didžiąją dalį įveikiau, o dabar įveikinėsiu straipsnelius www.miestoiq.lt) ir JYSK’e už 4,99Lt filmą “Mano gyvenimas” su Nicole Kidman.

Bobas Džonsas - tikras sėkmės kūdikis, vyras pačiame jėgų žydėjime. Jis gali didžiuotis puikia karjera ir laiminga santuoka su gražuole žmona Geile.
Tačiau vieną dieną Bobas sužino, kad serga nepagydoma kepenų liga ir jo dienos šiame pasaulyje jau suskaičiuotos. Netrukus žmona praneša besilaukianti kūdikio. Vyro širdį užvaldo vienintelis troškimas – sulaukti savo vaiko gimimo, tačiau jis supranta, kad šansai menki. Tuomet Bobas nusprendžia filmuoti savo gyvenimą vaizdo kamera ir būsimam sūnui ar dukrai palikti vaizdo dienoraštį – savotišką tiltą, kuris sujungtų tėvą ir vaiką, kuriam nelemta jo pažinti.

Taigi išnešus sveiką kailį su gimdytojais dar apkeliavau visas veikiančias statybinių prekių parduotuves ir kuo nuoširdžiausiai užjaučiu visus parduotuvių konsultantus, patekusius mano mamai į nagus. Iš kur tiek kantrybės ir tolerancijos?‼ Ai, dar paskambino Virginija ir paklausė ar aš galėsiu duot jai interviu. Aš, kaip Panelė Žvaigždė tai, be abejo,sutikau. Neįsivaizduoju ko ji manęs klaus, ką aš jai sakysiu, bet I’ll be a star. No matter that just local.

O šio įrašo esmė – geriau karti tiesa,negu saldus melas ir lengvai vieną kartą išnešęs puskailį kitą kartą to nepadarysi.

It’s Sunday. Again.

2009-05-24T19:33:00.001+03:00

Vėl sekmadienis, vėl ant nosies galo nauja savaitė, su daugybe įvairiausių darbelių, atsiskaitymų ir t.t. ir pan. Rytoj laukia istorijos kontrolinis kodiniu pavadinimu Žudikas, kuriam aš dar net nepradėjau ruoštis, o diena kaip jau ir artėja link pabaigos. Matematikoje irgi sutiks su savarankišku darbus ir nors visi tie įvykiai nėra sudėtingas dalykas, bet aš kaip Panelė Sugebantisusimautitenkurlengviausia, be jokios abejonės neišnaudosiu progos pasitaisyti ir taip jau į žemumas smuktelėjusį matematikos vidurkį. Dar tikriausiai didžioji geografė sugalvosi duoti kokį atsiskaitymėlį, ar lietuvių kalbos pamokoje apturėsim laimę parašyt kontrolinę ko nors interpretaciją. O kur dar papildoma matematika ir visos kitos (ne)mylimos veiklos.

Dar vienas didelis trikdis mano nervų sistemos funkcionavimui – remontas namuose. Iš vien gręžimai, garsai, šurmulys, nepažįstami dėdės tik zuja pirmyn atgal. Jokio privatumo. Virtuvė išnešiota po gabalėlį, man teko garbė priimti virdulį, tai vis šiokia tokia paguoda, kad žiūrint visas savo snobiškas programas karšto gėralo visuomet turėsiu po ranka. Bet, deja, šitas menkutis minusas tikrai nekompensuoja visų nemalonumų, todėl aš iš visos širdies meldžiuosi visoms remonto ir statybų deivėms ir dievaičiam, kad tik viskas kuo greičiau baigtųsi ir būtų galima sugrįžti į normalų,ramų gyvenimą. O, kaip aš to laukiu.

Apsėsta tokios nelabai laimingos nuotaikos, šiandien mėginau save nuskaidrinti juokeliais iš seniai belankyto www.cha.lt Nuotaika pakilo ~0,5 padalos ir to visai užteko, nes taip negatyviai nusiteikus kaip kad aš dabar, daugiau ir nebuvo galima tikėtis. Keli paveiksliukai, kurie išspaudė šypseną:

Tokia katiniška gaidele, su pavydu žiūrėdama į savo Pūkę miegančią ant modemo, bandysiu veržtis pro dulkių debesis ir nors kiek nors atsiduoti didžiajam Mokslui. Kai pagalvoji, tai po šimts perkūnų kokia aš bevalė, eina sau….

Pasikultūrinimas

2009-05-23T11:41:00.001+03:00

Pirmasis savišvietos etapas buvo ketvirtadienį, kai mokykloj etikos ir choreografijos mokytojų iniciatyva mokykloj vyko gegužinės. Didžioji dalis, be abejonės, susirinko vien tik dėl etikos įskaitos, ne itin džiugiais veidais, kad reiks straksėti pagal liaudišką muziką. Tačiau, taktas po takto ir visi taip įsisuko polkutės ritmu, kad sudėtinga buvo ypač modernioj aktų salėje įvykdyti apsisukimo manevrus.Įvairiausi rateliai, žai-dimėliai, pasisukinėjimai drebino mokyklą ir aš labai nenustebčiau, jeigu vienas kitas šviestuvas būtų apleidęs savo kabėjimo pozicijas. Šokymėliai truko ~2h, buvo ir dušai iš buteliukų, nes karštis pilte pylė nuo visų pasitrepsėjimų. Ties polka su ragučiais jėgos jau apleido ir buvo pakankamai sudėtinga susiorientuoti kas, kur ir kaip. Iš tikrųjų nesitikėjau, kad bus taip smagu, o rankeles ir kojeles protarpiais skaustelna dar ir šiandien. Taigi, išvada tokia, kad mokykloje panašaus pobūdžio vakarai galėtų vykti ir dažniau ir, manau, norinčių kiekvieną kartą tikrai atsirastų.

Antrasis apšvietos etapas buvo vakar, t.y. penktadienį. Pasipuošę, pasikvėpinę su mama ėjom į AKKC vykusį “Domino” teatre režisieriaus Ramūno Marcinkaus statytą miuziklą “Paryžiaus katedra”. Net nežinau, kokiu žodžiu apibūdinti visą įspūdi, tačiau muzikos, balsų, scenografijos, choreografijos sintezė buvo tiesiog fantastiška. Keletas epizodų buvo tokių, kad atrodė lyg iš viso esi kitoje erdvėje, niekas tau nerūpi, tiesiog sklendi nešamas tobulos muzikos garsų.

Kadangi miuziklas vaidinamas dviem sąstatais, nebuvo visiems taip gerai pažįstamų Deivido Norvilos, Jeronimo Miliaus, Vaido Baumilos, Česlovo Gabalio. Tačiau dar nežinia, kas geriau pasirodo. Juk ne žvaigždžių žiūrėt ėjom, o pvz. Urtė Šilagalytė (visiems žinoma iš “Muzikos akademijos”), mano kuklia nuomone, buvo viena silpniausi pasirodymo grandžių. Labiausiai man imponavo Kvazimodo vaidmeny įsikūnijęs Raimundas Baranauskas ir Esmeralda Akvilė Garbenčiūtė

Klopinas Vladas Kovaliovas ir Grenguaras Povilas Meškėla

Febas Egidijus Bavikinas ir Frolas Viktoras Malinauskas

Iš tiesų, nenusakomai smagu, kad tokio lygio spektaklius atveža iki Alytaus. Tai vienas iš tų reginių, kuriuos būtina pamatyti, nes jokie žodžiai ar video neatstos to, ką palieka vaizdas. Aš žinau, kad jeigu kada dar bus galimybę būtinai vėl nueisiu į “Paryžiaus katedrą”.

O dabar Alytuje 06-11 laukiam “Patriotų”.

Rytinės kavos įrašas

2009-05-16T11:45:00.001+03:00

Prieš mane – stiprios juodos kavos puodelis. Kvepia. Vien aromatas tonizuoja, suteikia energijos, kurios taip trūksta. Kadangi mano kambario langas suprojektuotas tiesiai į Rytus, tai kiekvieną tokį kaip šis saulėtą rytą miegoti tiesiog neįmanoma, nors ir labai smagu būti pažadintai spindulių. Net keista, kai tokiu laiku, kai žiemos savaitgaliais dar tik keliuosi, dabar jau esu padariusi didžiąją dalį namų ruošos darbų ir galiu daugiau laiko skirti knygai ar šiaip kokiai mielai veiklai.

Bet viskas reikia jėgų. Šiandien, spėju, dar ne vienas puodelis kavos stovės šalia manęs. Visų pirma 19:30 Alytaus kraštotyros muziejuje rodysime jau spėjusį įkyrėt pasivaikščiojimą po puošnųjį baroką ir didingą klasicizmą “Carpe diem”, o pasižiūrėjus už lango ir prisiminus, kad reiks puoštis tikrai ne ypatingo šiltumo drabužėliais jau dabar šiurpsta oda. Kaip ten su tuo per aspera ad astra?

Na, o vakare, žinoma, Eurovizija. Dar neaišku kur ją žiūrėsim (jei iš viso žiūrėsim), bet būtų smagu, kad Lietuvos atstovas neliktų uodegoje, kaip kad visada būna. Aišku, tai pakankamai sudėtinga, kai visą Eurovizijos balsavimo suprimityvintą schemą galima pateikti taip:

Mano šią savaitę atrastas klasikos kūrinys, kuriam neprilygsta visos eurovizinės dainos kartu sudėjus. Enjoy‼

Per šią savaitę irgi buvo nemažai įvykių, tačiau pats svarbiausias ir džiugiausias man - tai, kad tetos širdies operacija praėjo gerai ir dabar ji sveiksta. Po visų baisių akimirkų atėjo viltis, kad viskas tikrai bus gerai. Baigsis tos įtampos ir baimės kupinos dienos. Niekas negali prilygti tam jausmui. Niekas.

Asmenybė: Oskaras Šindleris

2009-05-10T17:37:00.001+03:00

Vakar Europa – tiek Rytų, tiek Vakarų šventė. Gegužės 9-oji vakarinėje kontinento dalyje – tai Europos Sąjungos gimtadienis, kai prancūzas Robertas Šumanas garsiai paskelbė vieningos Europos (sugalvotos Ž. Monė) idėją. Na o mes, kaip pilnateisiai Europos piliečiai, šia dieną minime iki šiol. Posovietinės šalys švenčia kitą – pergalės dieną, pergalės prieš nacistinę Vokietiją II Pasauliniame Kare, 1945-05-09. Kaip patys rusai skelbia – jie išgelbėjo Rytų Europą nuo vokiečių. Išgelbėjo savotiškai – apdovanodami 50ia okupacijos metų. Tačiau,žiūrint iš kitos pusės, kai kam jie tikrai buvo išsigelbėjimas – ypač Lenkijos žydams. Bet kol frontas buvo dar toli rytuose, tūkstančius žydų gelbėjo vienas žmogus, vokietis – OSKARAS ŠINDLERIS.

Apie žmogų parašyti kilo noras, kai perskaičiau australo Thomas Keneally knygą “Šindlerio sąrašas”, anksčiau vadintą “Schinler’s Ark”. Pasirodo, po to, kai 1993 Steven Spielberg pagal šią knygą pastatė filmą (kurio aš, deja, nemačiau), Holivudinė pavadinimo korekcija prilipo ir prie rašytinio kūrinio. Jau pati savaime istorija romane yra žiauri, graudinanti ir paliekanti neišdildoma įspūdį. Tačiau, kai susivoki, jog visi knygoje pateikti faktai yra tikri, nebežinai ką ir begalvoti apie tai kokie nenusakomai baisūs dalykai dėjosi XX a. Europoje. Tačiau žmogiškumas ir tuomet nenumirė. Nes sekdamas įkandin kariuomenės, jaunas Sudetų vokietis Oskaras atvyko į Krokuvą, ten įkūrė Deutsche Emaillewaren-Fabrik (DEF). Šindleris buvo apsukrus verslininkas – žinojo ką ir kada papirkti, su kuo palaikyti ryšius, kokią pozą išlaikyti tam tikru atveju. Jis niekaip neatitiko nustatytų dorvės principų – buvo mergišius, aferistas, piknaudžiavo alkoholiu. Tačiau kare moralės principai visiškai kitokie. Naudodamasi savo įgimtais manipuliacijos žmonėmis gabumais, jis, pamatęs kaip elgiamasi su Plašovo lageryje kalinčiais žydais, suorganizavo, kad didelė jų dalis būtų perkelta į jo fabriko kieme įkurta sublagerį, kuriame šimtai žmonių buvo išgelbėti nuo žiaurių kankinimų. Šindleris už savo pinigus pirko viską – duoną, drabužius, įrangą gimdymui. Kyšiams, kad nebūtų uždarytas jo fabrikas, neva gaminantis “karinės reikšmės įrenginius”, jis išleido šimtus tūkstančių. Bet pati didžiausia jo investicija į žmogiškumą įvyko karo pabaigoje, kai buvo priimtas nutarimas visus žydus perkelti į Auštvicą – pačią žiauriausią koncentracijos stovyklą, kur visi buvo pasmerkti mirčiai, Šindleris pasistengė daugiau negu 1100 išgabenti į Brinlicą, taip išgelbėdamas visų jų gyvybes. Kai per tą trumpą laikotarpį vokiečiai išžudė milijonus, Brinlice nežuvo nė vienas žydų tautybės žmogus. Šindleris tapo Dievu. Viena gražiausių knygos scenų, mano nuomone, aprašymas, kai jau karui artėjant į pabaigą ir žydams suvokiant, jog tuoj jie bus laisvi, kaip padėką Oskarui, keli žydai iš savo auksinių dantų (vienintelis turtas kurį jie turėjo) išlydė jam žiedą, ant kurio išgraviravo “Tas, kuris išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį”. Šindleris prarado visą savo turtą, pasibaigus karui bandė įkurti ne vieną verslą, tačiau visus kartu bankrutavo, o gyveno išlaikomas savo išgelbėtų žydų. Palaidotas Šindleris, kaip pats prašė, Jeruzalėje. Jo kapas nuolat lankomas, o kiekvienas, palieka po akmenuką, taip statydamas prisiminimo apie ši didvyrį rūmą.

Žmogiškumas niekada nemiršta, niekada neužmiega. Tik kartais jis būna kažkur giliai pasislėpęs, užgožtas kitų jausmų. Tačiau dėkui kažkam, kad tuomet, kai labiausiai reikia, jis išlenda ir įsikūnija žmoguje.

Oskaras Šindleris

Šindlerio fabrikas “Emalis” Šindlerio kapas Jeruzalėje

Kings of Leon – On Call

2009-05-07T18:43:00.001+03:00

Kadangi vieno itin šaunaus blogo dėka savo mieliausiame PC įsidiegiau ne ką mažiau šaunesnę programą Spotify, kurioje galima rasti įvairių įvairiausius albumus, dabar nuolat mane supa itin gera muzika, kuri, kas svarbiausia, neužima vietos ir taip jau sunkiai dirbančiame kompiuteryje. (Dabar drąsiai galiu sakyti, kad svetimus blog’us skaityti verta :)

Viena pirmųjų grupių, kurios įrašų ieškojau, buvo Kings of Leon. Su Gintare ir Greta ne kartą aptarėm šią grupę, ypač vokalisto tokį super specifinį balsą. Tad, kai radau keturis grupės albumus (“Only by the night”, “Because of the times”, “Aha shake heartbeat” ir “Youth and Young Manhood”) apturėjau tikrai nemažai džiaugsmelio. Viena labiausiai mane sužavėjusių dainų “On Call” iš “Because of the times”

Jau antra diena, kai itin nuoširdžiai klausausi šio kūrinio. Tinka skaitant, ruošiant namų darbus ir darant geografijos plakatą apie Europos Sąjungą :)

Dar keletas kūrinėlių, esančių man prie širdies:

gerai žinomos dainos “Valerie” originali versija

Amy Correia – Angels Collide

ALABAMA – If I Had You

ir dar daug daug kitų…

Kūriniai gal ir liūdnoki, bet ko norėt, kai lauke lyja, šalta ir nesinori nieko kito veikti, tik sėdėt įsisupus į šiltą chalatą, su kakavos puodeliu rankoj. Lietus man patinka. Ypač kai ateina po tokio ilgo sausmečio. Patinka, kai švelniai nuplauna visas dulkes, atgaivina žemę ir išvalo orą – tuomet jauti, kad įkvepi gyvenimą. Po pirmo lietaus vos prasiskleidę skaisčiai žalsvi medžių lapeliai patamsėja, pranešdami apie savo brandą ir ne už kalnų apsistojusią vasarą. Po pirmo lietaus neužilgo savo gyvastį parodo ir pirmoji perkūnija, leidžianti lįsti į vandens telkinius, taip pajaučiant tikrą pavasario džiugesį. Bet nenoriu, kad toks oras, kaip dabar užsitęstų ilgėliau – aš už lietų su saule ir vaivorykšte, o ne purvu aptaškytus patus ir sužvarbusias rankas. Todėl tebūnie šviesa ir saulė! Laikas taip greitai bėga, kad nespėsim ir pajust, kaip į mokyklą žengsim pasivadinę abiturientais. Noriu, kad paskutinė mokyklinė vasara būtų pati pačiausia.

Kaip visada – pradėjau vienu, baigiau kitu. Jokio rišlumo ir nuoseklumo. Bet ar gali būti kitaip, kai pats gyvenimas toks ne itin norintis paklusti visiems dėsniams…

Pirmas gegužės savaitgalis.

2009-05-03T22:23:00.001+03:00

Džiaugtis šiuo ilguoju savaitgaliu tikrai buvo priežasčių – oras fantastiškas, miestuose skamba muzika, visi šypsosi. Todėl, palaimintos tėvų, su Agne (panele C) nusprendėm atlikti žygdarbį ir nukeliauti į sostinę, į Gatvės Muzikos Dienas. Važiavom autostopu, tad man, kaip pirmą kartą keliaujant tokiu būdu, buvo extra smagu. Dabar jaučiu, kad užsikabinau už tranzavimo kabliuko

Sostinėj prie mūsų prisijungė Jurga su Ramūnu ir Greta, apleidusi savo jaunųjų architektų mokyklos paskaitas. Jeigu viską viską, ką patyrėm, būtų galima apibūdinti vienu žodžiu, jis būtų kažkas tarp “jėga” ir ne itin lietuviško “zjb”. Buvom ir alaus prie Vilnelės ir Užupy išgert, ir pavalgyt drauge su Taize dalyviais Sereikiškių parke (ačiū savanoriavusioms Živilei ir Rugilei) ir, be abejonės, pasiklausyt MUZIKOS. Itin smagu buvo Agnei ieškot Baltojo Kiro tik grįžus nuo Vilnelės (nesuprantu, kodėl neradom ). Tačiau pačios geriausios emocijos užplūdo, kai jau apie 21:00 vaikščiojom gatvėm, stabtelėdamos prie tų, ties kuriais nesibūriuodavo daug žmonių (arba visai žmonių nebūdavo) ir pradėdavom šokti į nieką nekreipdamos dėmesio. Tai – laisvės jausmas. Keista, bet po to ir daugiau žiūrovų-judėtojų atsirasdavo, todėl nusprendėm, kad galėtume būti samdomos žiūrovų pritraukėjos.

Dar visą dieną bandžiau filmuoti (fotoaparatu, žinoma) įvykius ir prisigaudyti medžiagos filmukui, kurį reikia sukurti teatro pamokai. Bet, kai dabar peržiūrėjau viską, ką nufilmavau, supratau, kad teks filmuoti kates ar vabalus. Tarp fotografijų neradau nė vieno muzikanto/grupės, bet čia dėl to, kad ėjom klausyti, o ne fotografuot

Kam įdomu – foto čia ir čia. Mūsų foto – mano veidaknygėje

Mažas minusas po kelionės – nuospaudos ant kojų. Dar nesugalvojau, kokiu būdu rytoj vaikštinėsiu mokykloj. Bet, et… Išgyvensiu.

REZIUMĖ – pavasaris – kelionių ir gerų įspūdžių metas. Drauge.

Perspektyvos.

2009-04-29T21:33:00.002+03:00

“Negano to, kad vidurinę baigiat kaime, tai ir toliau mokysitės kaime” tokį akmenėlį į Alytaus Kolegijos daržą, vakar toje pačioje Kolegijoje vykusiame susitikime su Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovais, mestelėjo vienas kostiumuotas dėdė iš VGTU, o kadangi su Gintare įsikurdinom paskutinėje eilėj, tai nei pavardės, nei pareigų jo neišgirdau (taip pat negirdėjau ir LAMA-BPO prezidento aiškinimo apie naują stojimų tvarką, tik kad ir šuniukų daktarai ir sportininkai ir teisininkai bus viename katile). Toks išsireiškimas pastūmėjo apmąstymų link, ar tikrai šita periferija aka Alytus yra tokia visiškai beviltiška ateities perspektyvų atžvilgiu?

Pati ateities su Alytum, arba bent Kolegija nesieju tikrai, o jei ir galvočiau apie mokslo siekimą AK, tai stipriai trenkčiausi į matematikos sieną, kurią įveikti egzamino būdu, anot lankstinukų, būtina, kad galėtum prisijungti prie Alytaus studentų bendruomenės. Na, o mano mintelės krypsta prie labiau socialinių/humanitarinių mokslų. Aišku, laiko dar yra visi metai ( oho kaip daug), pro naują švietimo sistemą praeis pirmoji bandomųjų triušių banga ir viskas gali apsisukti ne vieno laipsnio kampu, todėl, kaip sako liaudies išmintis – nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti.

Iš tiesų, kolegijų koncepcija man visai prie širdies. Todėl, kad dėmesys daugiau koncentruojamas į praktiką, ne teoriją. Kas iš tų žinių, jeigu išėjęs į gyvenimą nemokėsi jų taikyti? Nežinau, ar AK pakankamai duoda praktikos studentams, bet, manau, ne mažiau negu kitos šalies kolegijos. O baigus tokias studijų programas, kaip Marketingo vadyba, Elektroninė leidyba ar Statinių inžinerinės sistemos darbo visada atsirastų. Ir, iš šalies žiūrint, studentams sukurtos tikrai neblogos sąlygos – tik eik ir mokykis. Iš tikrųjų šiek tiek juokinga, kai alytiškiai, baigę vidurinę, išvažiuoja studijuoti ne į universitetą, bet į kitą tokią pačia kolegiją, analogišką Alytuje esančiai specialybę. Vis gi, kiek daug įtakos pasirinkimui daro aplinkiniai, požiūris į tai, kuriame mieste studijuoji ir kur studentauji. O gyvenimą, kad ir kaip bebūtų sunku, reikėtų tvarkytis savom jėgom, ne iš pašonės kuždantiems tvarkytojams.

Iš dalies pritariu, kad Alytuje nėra ką veikti. Čia nėra ką veikti tada, jeigu nori jau paruošto produkto, paruoštų linksmybių, ką didmiesčiuose surasti galima. Čia visą veikla galima įvardinti kaip DIY – pasidarei, tai ir turėsi. Bet, kad turėtum, reikia iniciatyvos, noro, dar šiek tiek pažinčių – ir tik spėk sukis. Kad ir ta pati AKSA – tikrai pakankamai svari organizacija jaunimo tarpe. Galų gale, jei jau labai trūksta veiklos, linksmybių – Vilnius, Kaunas visai šalia, juk tie 100 km tikrai ne neįveikiamas atstumas.

Didžiausias minusas, dėl kurio norisi kuo toliau bėgti iš Dzūkijos sostinės – žmonių provincialumas. Čia visi vieni kitus pažįsta, vieni kitiems giminės, vieni kitus apkalba. Kažin, ar įmanoma nueiti nuo Rotušės aikštės iki Putinų nesusitikus nė vieno draugo/pažįstamo/ar šiaip labai dažnai matomo veido. Jeigu taip nutiktų, tai Dievaž, būtų kažkokia mistifikacija. Todėl, kasdien susidūrinėti su tais pačiais veidais visą likusį gyvenimą nenorėčiau. Ir nežinia, kaip šią miesto piktžaizdę galima išgydyti. Na, nebent bėgant metams ženkliai pasikeistų tarpusavio komunikacijos būdai – atsirastų bent kokia nors miesto (kad ir mažo) kultūra, suteikianti šiokį tokį atspalvį bendruomenės gyvenimui – gal kas nors padoraus iš dabartinio pilko Alytaus kokono ir išsiridentų. Bet tam reikia žmogiškųjų išteklių, o visi potencialūs reformatoriai gimtinę palieka, tad taip ir sukasi tas stagnacijos ratas…

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, likus Alytuje, mano nuomone, perspektyvų tikrai būtų. Juk ir dabar, ne tik moksleivių ar studentų tarpe, yra daug protingų, išsilavinusių, kūrybingų žmonių, kurie, nors ir būtų pritapę didmiesčiuose, vis dėlto pasirinko gyvenimą periferijoje ir sėkmingai čia kuria, dirba (pvz. R. Šarknickas, L. Ramanauskas, R. Vilkelienė). Tai įrodo, kad ir Alytuje gyventi galima ir čia lieka ne tik tie, kurie nebuvo pakankamai –ingi , kad sparnus pakeltų tolimesnių atstumų link.

picblog

2009-04-26T20:17:00.001+03:00

Kadangi jėgų kiekis po vakar lygus nuliui, nieko įmantraus ir protingo rašyt nesistengsiu, o tik sudėsiu pc esančias juokingas/įdomias foto iš interneto platybių.

Kartais pro akis praleidžiam didžiausius talentus… …bet svarbiausia, kad pasiekiam taip ilgai siektus tikslus…

…ir būname tokie, kokiais norėtume būti…

…nors tas įvaizdis ir neatitiktų nusistovėjusių stereotipų.Save išreiškiame mene…

…muzikoje…

…ir moksle.

Kartais darome tai, ko niekas nesupranta…

arba per daug gerai supranta visi.

Ieškome malonumų daugiau ar mažiau suprantamais…

ir netgi visiškai protu nesuvokiamais būdais. Kol galų gale parodome tikrą savo veidą.

Tačiau kad ir kaip tas mūsų gyvenimas besiklostytų, kalendorius jau taip sudėstytas, kad kas septynios dienos būna pirmadienis, kuris užsuką tą patį rutinos ratą, kuris, tarsi šlykštus vabalas, graužte graužia gyvenimo džiaugsmo. Bet, liūtai, neliūdėkim, šita savaitė laukia trumpesnė - tik keturios darbo dienos. Taigi, we will survive!

P.S. JEIGU viskas bus gerai, tai, AGNE, šita foto special 4 u.

was/will

2009-04-23T19:27:00.001+03:00

ne, apie anglų kalbos gramatiką nekalbėsiu, nors apie mūsų specialistę vadinamą mokytoja pasakyti tikrai yra ką, tačiau į šitą balą įbridus sunku būtų išbristi, todėl geriau jau apeisiu, o po sąvokom was ir will savo buvusiuosius ir būsimuosius įvykius.

WAS

O buvo visko tikrai nemažai. Ryškiausi įvykiai, be abejonės, tai Gintarės 18as ir šiandien įvykus R. Šarknicko režisuota komedijos “Ledi Makbet iš Akmenės rajono” premjera. Pirmo įvykio dėka antradienį buvom tik vienoje pamokoje, o antrojo – apturėjom šimtus emocijų. Džiugu, kad komedija iš tikrųjų buvo juokinga ir prajuokino net visuomet ypačrimtoveidoriterį direktorių V. Skroblą. Iš vis, dabar toks geras jausmas širdy, kai žinai, kad didelis didelis darbas atliktas ir dar ganėtinai neblogai. Už tai ir paplokim .Dar sau paploti norėčiau už tai, kad pagaliau nuėjau į automobilizmo pamoką ir atsiskaičiau dvi temas per tris pamokas, taip padidindama galimybę patekti į pirmą teisių laikytojų grupę

WILL

Pačia ekstremaliausia diena artimoje ateityje be konkurencijos tampa rytojus. Net stebiuosi, kad ryt ne 13a savaitės diena. Visų pirma laukia ultra kontrolinis iš trigonometrijos, o kadangi ši matematikos komponentinė dalis man – žalios žalios pievos, lengva nebus ( meldžiu matematikos dievų bent jau 5). Po to iškart, mes su savo jau kultiniu tapusiu baroko ir klasicizmo “Carpe diem” atidarysime tarptautinį frankofoniškų (suprask – prancūziškų) teatrų festivalį. Visas veiksmas ir vyksmas esant geram orui vyks ant teatro laiptų, 11:00, tačiau smagiausia, kad teks pasakyti ir po sakinį prancūziškai. Su mano super imlumu, Les baroque – c’est le bal et la mort, ce sont les délices de la vie au moment de la pest taps prancūziškų keiksmažodžių mišiniu. Po viso šito, dar kažin ar spėjus nusivalyti prabangųjį makiažą, mokykloje teks vesti talentų popietę. Atsižvelgiant į tai, kad iš 12os dalyvių 7i dainuos, galima prognozuoti, jog Lietuvos laukia šviesi muzikinė ateitis. Jeigu viskas susiklostys gerai, rytoj 22:00 bandysiu nepraleisti AKKC rūsiuose vyksiančio 6ojo HC gimtadienio Wire_6

WIRE_6 Balandzio 24d. AKKC Underground from big RED on Vimeo.

Na o šeštadienį laukia Jurgos, savo 18ąjį švenčiančios šiandien, pilnametystės paminėjimas. Žodžiu, spėk suktis.

Kaip pagalvoju, kažkodėl kuris laikas negaliu pasakyti, kad Alytuje nėra ką veikti. Yra. Tik reikia noro ir mokėjimo planuotis savo darbus. O tuomet tikrai laisvalaikis bus smagus ir turiningas.

kai neturi ką pasakyti arba šis tas iš mokyklos ir šiaip gyvenimo frontų

2009-04-15T19:10:00.001+03:00

Sėdžiu dabar ir sušalusiais pirštais kalenu per klaviatūrą, nes tėtis dar tik rūpinasi, jog metalinės sienų gyvatės skleistų šilumą. Aišku, galėčiau nekalenti, o užsiimti kokia nors naudinga veikla ir tuo būdu sušilti ( net ir matematikos uždavinys ui kaip pakurt gali), bet nuoširdžių nuoširdžiausiai tingiu. Sunkoka save motyvuoti, kai žinai, kad ryt bus tik trys pamokos, kurioms pasiruošti užteks kelių minutėlių. Na, gal automobilizmo pamokai reikėtų kiek daugiau dėmesio skirti, idant šį pusmetį dar nė sykio nebuvau apsireiškusi mokytojo akyse. O kai pradedi į pamokas neit, tada mažėja noras vėl lankyti, galų gale ir gėda pasidaro. Toks jau pamokų lankymo/nelankymo dėsningumas. Visai kaip praėjusiais metais su chemija, kai trūko gal tik vieno procento, jog įskaitą laikyti reikėtų. Dabar visai juokinga, bet tuo metu gera nebuvo. Iš viso lygiai prieš metus, ui kokioje įtampoj gyvenom… Baisu ir prisiminti. Net keista, kad šie metai be jokių nesklandumų/netikėtumų. Augam tikriausiai.

Grįžtu nuo ko pradėjau, nes ir vėl pasileidau į tolimas lankas pavadinimu “Neįtemą”. Taigi rytoj pamokų bus mažai, nes antrą kartą rodysim savo nuostabųjį baroko pasirodymą. Šį kartą savo gražiąja, direktorių vos ne iki ašarų sujaudinusią kompoziciją demonstruosim svečiams iš Dzūkijos vidurinės aka pirmos vidės (dar ore sklando gandonešiai, kad bus tetų ir iš Švietimo skyriaus). Nežinau kokia proga tie dzūkeliai ateina į mūsų mokyklą ( tikriausiai koks niekam nežinomas mokinių bendradarbiavimo projektas (kodėl mes niekur neinam?) ), bet ta mokykla turi tokį statusą daugelio akyse, jog jokio pasitikėjimo neteikia. Aišku prognozuoti nieko negalima, bet esam beveik nusiteikę įvairioms reakcijoms iš salės. Smagiausia tai Ignui, kai reiks su savo peruku rimtu veidu tarti “Valstybė – tai aš” (© Liudvikas XIV). Man irgi nežinia kaip pasiseks su nauja sunkia, kurioj agropleveliniame pasijonyje lankas įdėtas taip, kad bandymas atsisėsti tampa pačiu sudėtingiausiu išbandymu. Šiandien Živilė per rusų paskleidė dar vieną gandą – kad darsyk pasirodyti reikės miesto teatre, o kalbėt teks… prancūziškai. Naiviai tikiuosi, kad tai tik gandai ir man nereikės į galvą kimšti tos paukščių kalbos frazių, nes laiko laisvo turiu nedaug, o tokiems niekams aukoti jo visiškai nesinori.

Geriau jau teatro pamokai sukursiu filmuką. Uždavė gi gerb. mok./akt./rež. R. Šarknickas per atostogas sukurti 1 – 2 minučių kūrinuką apie šventę. Aišku, šiandien visi kolektyviškai darbų neturėjom, tad terminas buvo pratęstas dar mėnesiuką į priekį. Pats R.Š., be abejo, nepraleido progos pakalbėti apie savo naujausią kūrinį “Nepalikit, prašau…”, kuris Kino Pavasaryje, mokytojo žodžiais, sulaukė nemažai dėmesio ir pagyrimų. Ir visai tikiu, nes šis žmogus, kiek spėjau susidaryti nuomonę per šiuos m.m., dažniausiai žino, ką daro. Pagooglin’us filmo pavadinimą nieko konkretaus neišmeta, bet man labai patinka, kad obuolys.lt esančiam filmo trailer’yje rodomas vaizdas yra mūsų mylimos mokyklos, filme atliekančios sovietinio internato vaidmenį, kampas nuo aikštelės pusės. Kokia garbė ir šlovė, ypač, kai mokyklos vaizdų turėtų būti sklidinas ir visas filmas.

Man kyla mintis, kad kol šiemet savo 90 – metį švenčianti mokykla, kapitalinį remontą jautusi ~40 metų atgal, nepradėta tvarkyti (“Mokyklos remontas” – viena ilgiausiai sekamų direktoriaus pasakų. Sako, kad šiemet ji jau baigsis. Ir dar net laimingai) reikia suorganizuoti fotosesiją. Įamžinti visuose aukštuose atsilaupiusį linoleumą, kelių cm gylio duobes mokyklos koridoriuose, trupančias sienas, nudilusius laiptus, išklibusias duris, šiaip skyles ten, kur mažiausiai tikiesi ir t.t. ir t.t. Nes, kad ir kaip norisi mokytis švarioj ir sterilioj mokykloj, vis dėlto antrukės sienos tooookios savos, jau žinai, kur einant reikia pakelti koją, kad nesugautum belakstančių zuikių, kur yra pavojingosios zonos, todėl kažkaip net nesinori, jog viskas būtų pakeista/išardyta/pertvarkyta. O dar ir pagrindinį įėjimą į mokyklą kitą padarys, tai parkan (iki pastoviosios pozicijos) bus toliau eiti. Mažiukam, tiek kurie eis jau į Alytaus Adolfo Ramanausko gimnaziją ( dabar vidurinė kas nežinot) gal ir bus gerai, tačiau man, kaip vienos paskutiniųjų senosios mokyklos laidų atstovei, norisi gauti atestatą dar toje aktų salėj, kur vietoj žaliuzių naudojama juoda plėvelė ( ). Nes tai, kaip atrodo mokykla, nėra svarbu. “Mokykla – ne sienos, o žmonės” (© me)

Šia gaida, manau, ir baigsiu šio vakaro apmąstymus, nes pradėjus apie priekį baigiau apie galą, o apie nieką konkrečiai ir neparašiau, tad, kad visos mano –gogijos daugiau nebesitęstų, einu nerti į trigonometrinių formulių pasaulį, nes šiandien, pirmoje po atostogų pamokoj, po ilgos proto balso tylos, susimąsčiau “B**t, ką čia darau? Vis tiek nieko nesuprantu”.

Su kiaušiadieniu.

2009-04-11T22:38:00.001+03:00

Pirmiausia maniau parašysiu ilgą ir graudų įrašą apie tai, kad Velykos pamažu praranda savo prasmę ir metams bėgant nebelieka džiaugsmo močiutei kepant pyragus ar kantriai dėliojant žoleles ant būsimų margučių. Norėjau padejuoti, kad žmonės, užuot žiūrėję filmus apie Kristaus kančią ( M. Gibsono verčiausias dėmesio) žiūri Žvaigždžių ir Mėnulių duetus. Bet internete ieškodama kaip iliustruoti mano liūdnai pamokantį graudų įrašą radau daugybę šmaikščių paveiksliukų ir pagalvojau “Et, gyvenkim laimingai, kol Velykos ne tokios komercinės kaip Kalėdos”.

o čia tiems, kurie nori gražių ir ramių švenčių:

Filmas: “Dievo miestas”

2009-04-09T19:51:00.001+03:00

Vakar bene pirmą kartą žiūrėjau filmą siūlomą LTV rubrikoje “Elito kinas”. Kad ten rodomi tikrai verti dėmesio filmai niekada neabejojau, tiesiog taip ilgai nemiegoti dar galiu pirmadienį ir antradienį, kai rodomi visi mano mėgstamiausi serialai, tačiau trečiadieniais per savaitgalį užkaupti miego rezervai jau būna išsekę.Tad naudodamasi atostogų teikiamu džiaugsmu 23:15 įsijungiau nacionalinę TV, filmą “Dievo miestas” (Cidade de Deus / City of God). Tinklalapy kinas.info šis filmas įvertintas 8 balais, obuolys.lt – 86%, IMDb.com – 8.8, na o asmeniškai aš rašyčiau 9.999 (nieko nėra tobulo).

Visų pirma LTV dedu pliusą už tai, kad filmas rodomas originalo kalba, ir nors po vidurnakčio skaityti subtitrus nėra ypatingai lengva, tačiau herojų intonacijos kuria irgi tam tikrą atmosferą, kurią dažniausiai suniokoja niekam tikę mūsų gerbiami garsintojai.

Filmo veiksmas apima vieną skurdžiausių Rio de Žaneiro rajoną – vadinamąjį Dievo miestą. Laikas – 7-as – 9-as dešimtmečiai, todėl garso takelyje yra ir Bob Marley, Cat Stevens ir kitų, to laikmečio dvasią atspindinčių kūrinių. Kas dedasi pasakojama vieno vaikino akimis, tačiau nėra jokių subjektyvių nukrypimų. Raketa (toks vaikino vardas) – vietinės gaujos, Šventosios Trejybės, vieno iš narių brolis. Tačiau skirtingai negu visas vietinis jaunimas, Raketa neturi tiek drąsos, kad galėtų pats įsivelti į nusikalstamąją veiklą, todėl jis tik stebi, kaip ką tik nuo žemės atšokę pypliai švaistosi ginklais ir be gailesčio šaudo vieni kitus. Vienas įsimintiniausių epizodų – vienas vaikas turi nušauti kitą, kad taip užsirekomenduotų esąs tinkamas taip gangsteriu (taip vakarietiškai jaunieji nusikaltėliai vadina save).

Taigi Dievo miestą valdo dvi gaujos – pačio žiauriausio personažo Mažojo Ze ir Morkos su Gražuoliu Manė (gaujų atsiradimas papasakojamas ypatingai žaviu operatoriaus darbu kamera). Taigi jie kontroliuoja viską – verslą, narkotikus, jų pusėje ir policija. Tačiau Mažasis Ze nori tapti vienvaldžiu rajono valdovu, o tada, dėl visiškos smulkmenos prasideda Karas. Į jį įsitraukia visi. Raketa, tuo tarpu, dirba laikraščių išnešiotoju, neturi pinigų, yra niekas palyginti su kitais rajono jaunuoliais. Bet jis turi svajonę – tapti fotografu. Mažojo Ze gaujoje yra vienas Raketos bičiulis, jis ir pakviečia vaikiną nufotografuoti gaują. Nuotraukos per nesusipratimą publikuojamos laikraštyje ir Raketa gauna svajonių darbą, kuriame sužiba nufotografavęs paskutinę filmo sceną – lemiamą gaujų susirėmimą, kurio metu žūva visi lyderiai, o valdžia pereina į pačių mažiausiųjų gangsterių rankas.

Filmas iš tikrųjų labai žiaurus – pilna kraujo, šaudymų, brutalių scenų. Bet tai ir verčia susimąstyti. Labiausiai jaudina, kad į tokius rimtus reikalus įsivelia vaikai, kurie pagal amžių būtų tik pradinukai. Vienas iš jų sakė “Aš apiplėšinėju, uostau koksą ir nužudžiau ne vieną žmogų.Esu tikras vyras”. “Dievo miestas” sukurtas remiantis tikrais faktais (kas yra laabai šiurpu), pristatytas 2002m. Kanų kino festivalyje ir buvo nominuotas 4 Oskarams. Tai tikrai tikrai, tai, ką galima įvardinti must to see.

bažnytinis sekmadienis

2009-04-05T16:34:00.001+03:00

nors mūsų šeimyna yra ne itin praktikuojantys katalikai, bet visas didžiąsias bažnytines šventes švenčiam. kadangi mano požiūris į visas šias apeigas labai kritiškas, tai neatmenu kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje. todėl šiandien, nors ir ne per labiausiai trykštanti entuziazmu, prisijungiau prie močiutės ir sesės ir apsilankiau Verbų sekmadienio pamaldose.

visų pirma į akis krito tai, kad norint pasimelsti “savo intencijomis” ir uždegti žvakelę pirmiausiai būtina įmesti monetą į aukų dėžutę. aišku, kad jeigu neįmesi, žaibas nekirs ( nors piktų davatkų žvilgsnių neišvengsi), bet šiaip ar taip nesuvokiu tokio aukojimo prasmės, nes kiek pamenu, niekad tokios sistemos nebuvo, o savo maldas galima išsakyti ir nieko neuždegus. na, bet krizė ir bažnyčioj krizė. dar labiau mane erzina visos bažnytinės apeigos, kai griežtai pasakyta, kad klauptis, kada stotis, kada galvą nulenkt ir t.t. mano nuomone, visi jausmai turi išplaukti iš vidaus ir žmogus klaupiasi tada, kai nori, o ne tada, kai viskas atliekama mechaniškai. nežinau kaip kitais sekmadieniais, bet šiandien vietoj pamokslo kunigais skaitė visą Jėzaus gyvenimo istoriją. suprantu, kad tai gali būti įdomu ramiai susiėdus vakarinėse pamaldose, kai visi ateina todėl, kad būtent ta ir ta Naujojo Testamento dalis įdomi. o šiandien, kai visi susirinko vien tik tam, kad reikia eiti į bažnyčia, kai žmonių daug daug ir nėra vietos net kur prisėsti, vos ne valandos monologas tampa didelė didelė kančia, ir norisi žegnotis ne dėl jo, bet nuo jo.

ir nors iš manęs tikinčioji ne itin tikusi, bet mačiau keletą tokių, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro ir pasižiūrėjus į juos pamažu norisi ir pačiam patikėti, paliekant nuošalyje visas smulkmenas, o tiesiog įsigilinant į pagrindinę esmę.

o dar šiandien pirmą kartą pamačiau gandrus. o anot lietuvių liaudies išminties, tai, kad jie sėdėjo, reiškia, kad šiais metais sėsliai gyvensiu ir aš, o tai visai neblogai, nes nėra reikalo jau pradėt blaškytis.

Muzika: Sufjan Stevens

2009-03-27T20:37:00.001+02:00

Pirmoji mano pažintis su šiuo atlikėju įvyko, kai po eilinės susižavėjimo serialu Nip/Tuck akimirkos siunčiausi visus jo soundtrack’us ir besiklausydama stabtelėjau ties daina "John Wayne Gacy Jr", kurios klausiau dar ir dar kartą, niekaip negalėdama suprasti kaip ji sugebėjo šitaip prikaustyti.

Tada, be abejonės, parsisiunčiau ir daugiau. Geriausios man - “For the windows in paradise, for the fatherless in Ypsilanti”, “Jacksonville”, “Ring them bells” ir “To be alone with you”. O su kūriniu “Chicago” ilgą laiką prasidėdavo kiekvienas mano rytas.

Po to kuriam laikui buvau šio atlikėjo kūrybą apleidus, kol vieną gražią dieną, blog’e www.g-taskas.lt atradau nuorodą į neoficialų Sufjan’o albumą pavadinimu “Rarites” ir tada vėl iš naujo atradau kitokią muziką. Iš viso čia yra 40 dainų, ir kone visos yra puikios, todėl kasdien bent po valandėlę klausau šio atlikėjo. My best:

ir t.t.

Na, o kas gi tas Sufjan Stevens ir iš kur jis atsirado muzikinėje padangėje?

Gimė jis 1975 – 07 – 01, Mičigane. Pirmą albumą “A Sun Came” išleido 2000-aisiais, bet labiausiai sužibėjo po 2005ais išleisto “Illinois”. Jo kūrybos stilius apima folk ir indie, sumaišytą su alternative. Tačiau asmeniškai man, labiausiai įsimena jo balsas. Išgirsti pirmą gaidą ir žinai – Sufjan Stevens. Visa info ir kitos smulkmenos apie atlikėją – oficialiame puslapyje www.sufjan.com

Under pressure

2009-03-21T21:45:00.001+02:00

traukte traukė Queen ir David Bowie tais laikais, kai manęs dar nebuvo ir net strateginiuose tėvų planuose įtrauktą nebuvau. bet šiandien, kai Lietuvoj žiema, japonai skelbia sakūrų žydėjimo pradžią, o dėdė iš Amerikos paskelbia, kad Atlantoje virš +25C, apie roko klasikus nekalbėsiu, o išsipasakosiu apie spaudimą (arba stresines situacijas, jeigu išsireiškiant kitaip) apturėtą paskutiniu metu.

visus darbus, veiklą ir etc. vainikavo didysis penktadienis. pirmojoje dienos pusėje ruošėmės, puošiamės iškilmingajam istorijos renginiui “Nuo baroko iki klasicizmo”, kuriam istorijos mokytoja įnirtingai ruošė(si) kelis mėnesius, o kadangi visi žino, kokia ji perfekcionistė, dalyviai stengėsi siekti tobulumo, kad tik neduok Die, neįtiktų ar nepadarytų kokios klaidelės. mergiotės puošėsi, ruošėsi, suko plaukus į foliją, aš, be abejo, pradėjau pasirengimą likus kelioms h, bet spėjau padaryti šukuoseną Jovitai ir dar neturėti ką veikt. renginys, manau, buvo visai įspūdingas, salė šėlo, direktorius be perstojo fotografavo savo naujuoju aparačiuku. linksmiausia, kad jis nemoka priartinti, tai norėdamas padaryti kadrą iš arčiau, pats prieina. pasirodymas taip visiems patiko, kad jau užsakytas dar vienas pasirodymas, tai gaunasi taip, kad atsikvėpti galima tik pusėtinai, nors taip norėjosi užbraukti storą storą pabaigos brūkšnį.

foto “Kaip aš darau Jovitai šukuoseną”

po įvykio, su Agne, Agne, Živile, Karolina ėjom valgyti savo prizo. kadangi turėjom galimybę užsisakyti kokią tik norim picą, mes, aišku, rinkomės pačias brangiausias (kas nereiškia skaniausias) ir didžiausias. išsirinkta MAFIJA buvo tokia aitri, kad po to nejautėm kas liežuvio, kas gerklės, kas šiaip kokio kito organo. bet buvo labai labai smagu, todėl nusprendėm, kad reikia kuo dažniau uždalyvauti panašaus pobūdžio konkursuose, kurių dėka galima pavalgyti NEMOKAMAI.

labai labai skubėdama grįžau namo ir dar šlapiais plaukais (kuriuos po barokinės šukuosenos sugrąžinti į normalią padėtį nebuvo itin lengva) lėkiau į “Nominuok 2009”. kadangi su kolega Viliumi dar nieko nebuvo pasiruošę, teko stipriai padirbėti, kam aš neturėjau nei nuotaikos, nei nusiteikimo, bet kažką išspaudėm, o ar buvo gerai, ar ne spręsti reikia ne man, o žiūrovams, kurių dėl to, jog po renginio nebuvo diskotekos, buvo itin nedaug. pati savo darbą galėčiau įvertinti 6/10. bet buvo visai įdomu ir tokį renginį vesti proga pasitaiko ne kasdien, todėl apibendrinat tikrai tikrai džiaugiuosi, kad sutikau su šiuo pasiūlymu. (daugiau info apie šį įvykį greitu laiku turėtų būti www.ammt.lt )

afterparty su Gintare ir Greta, kurios per Nominuok demonstravo Erdvių pasirodymą, padarėm Brodvėjuj, kuriame vyko EuroDance vakarėlis. žmonių buvo daug daug, smagu irgi buvo, bet jėgų labai intensyviai judėti nebuvo. tačiau +

vienas iš vakaro hitų:

taigi penktadienis buvo pakankamai sudėtingas, todėl vos tik grįžus iš Gintarės vėl atguliau miegui.

o šiandien, jau apsiilsėjusi ir šviežia galva ieškojau naujų skaitymėlių ir atradau šiuos blog’us:

Buržujaus rašinėliai, Factropolis (kiekvieną dieną po linksmą, bet tikrą faktą), Kaobanga.com Blog’as, Lyga.lt BLOGas ir www.tikra.info

pabaigai, viena geriausių kada matytų prezentacijų. ypatingai paveikė ir susimąstymui nuteikė 47 skaidrė. brangus, vis dėlto tas vanduo…

THIRST

View more presentations from Jeff Brenman.

žieminio pavasario savaitės įspūdžiai

2009-03-18T20:33:00.001+02:00

laikas bėga greit, nėra laiko niekam, neatsimenu kada normaliai miegojau, skauda gerklę ir šiaip dar daug daug visokių kitokių problemų, bet kadangi ne dejuoti čia susirinkom, todėl visos aimanėlės telieka už blogger erdvės.

geriau pasigirkim/pasidžiaukim!

pirmas pasigyrimas yra tas, kad vakar (t.y. kovo 17) dalyvavom kraštotyros muziejuje surengtam konkurse. Komandą susidarė iš Karolinos, Živilės ir Agnės 3iuoju laipsnius (aš, panelė C. ir dar viena Agnė). varžėmės su dar viena komanda, berods Volungės vid. ir mūru ąžuolėliu Mykolu, kuris vienas atstojo penkis narius. labiausiai man prie širdies buvo užduotis, kai reikėjo spėti dainas ir Sąjūdžio laikotarpio. aišku, žinojau ne vieną ir už tai netgi buvau apdovanota kaip pati aktyviausia viktorinos dalyvė. nereikia net spėti, kas laimėjo vietą Nr I. taigi laukiam penktadienio, kai po istorijos renginio galėsim eiti į Dzūkų svetainę ir pasimėgauti savo picomis bei coca-cola. o čia knyga, kurią gavau:

antro pasigyrimo dar nesugalvojau, na, nebent tai, kad pagaliau pasirodėm su teatro kompozicija ir didelis didelis pliusas atliktų darbų sąraše gali būti lengvai padėtas.

kas dar?kas dar? dar?

va! buvau pirmajame AVJOSAS susirinkime, Odeta mane įdarbino kaip sekretorę – protokolo rašytoją;aš, aišku, nieko ten nesupratau, o pagrindinis užsilikęs įspūdis, kad naujajame Alytaus kolegijos pastate, 4 aukšte esančioje konferencijų salėje yra labai ir labai šalta, kas ir sužadino visus mano gerklaskausmius.

šiandien didysis džiaugsmas buvo tai, kad rusų kalbos mokytoja kažkur išvyko, todėl buvimas mokykloje apsiribojo ne kaip įprasta 8, o tik 7 pamokomis, todėl galėjau bent trumpam prisėsti prie naujos knygos – F. Dostojevskio “Pažemintieji ir nuskriaustieji”.

pradžia gera, nenuvilia. žiūrėsim kaip bus toliau, bet, jaučiu, bus gerai, nes Dostojevkis rašė taip, kad norint nusivilti dar reikėtų įdėti pastangų.

P.S. visą vakarą groja kelių praėjusių dešimtmečių muzika. keletas jų:

P.P.S. kur pavasaris, ble?

Mes vėl pas mus

2009-03-15T14:43:00.001+02:00

Besibaigiant ilgajam savaitgaliui, pagaliau susigriebiau ir atsisėdu parašyti šį bei tą į jau apleistą blog’ą. Pirmoji, didžioji naujiena – pakeista išvaizda. Kadangi jau kalendorinis pavasaris, orai šyla, o širdyje tikrai nebe ruduo ar žiemą, nusprendžiau, kad man reik daugiau spalvų, šilumos, panaršiusi plačiajame internete radau puikų puslapį www.pyzon.com (nelabai jau švankiai skamba), kur tinkamą šabloną gali rasti kiekvienas, o kas svarbiausia – visi jie tinka. Taigi ilgai sukusi galvą, atlikus daugybė matavimų, iš daugybės gražių išsirinkau man patį gražiausią - “Thorns”. Dabar jaučiuosi saulėta, pakylėta ir visokia kitokia –ėta, o svarbiausia – atsinaujinus.

o kas gero nutiko per šias mini – atostogas?

*vedžiau renginį “Laisvė ir aš” *pabaigiau skaityti “Lolitą” *pradėjau rašyti esė *meninio skaitymo konkurso miesto etape laimėjau II vietą *išsinuomojau barokinę suknelę *švenčiau tėčio ir mamos b-day

viskas trumpai ir aiškiai, nėra čia reikalo plėstis, nes vis tiek niekam neįdomu.

kadangi miegojau 4 h, o namai kaip po karo, nors visas veiksmas vyko ne namie, o pc kolonėlės išneštos į vakarėlį, tai sėdėjimas čia man kelia tik baimę ir liūdesį, ypač, kai pagalvoji, kad ryt į mokyklą ir kokia laukia ateinanti savaitė.

bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, arba

sekmadienio greitukas

2009-03-08T18:38:00.001+02:00

vakar apturėjom Gretos aštuonioliktadienio šventimą. ir nors rytas buvo geras, kad ir ankstyvas, su šeimynėle kovo 8osios proga išgertas vynas ir šampanas labai sunkina mygtukų spaudymo procesą, todėl ~~kalbėsiu~~ rašysiu trumpai ir aiškiai.

didžiausias minusas, kalbant apie vakar, yra tas, kad niekas, net pai jubiliatė, neturėjo fotografavimo aparačiukų, todėl niekas nebuvo įamžinta ir laikui bėgant, atėjus senatvei, nugrims į sklerozės liūną, o visi buvo tokie gražūs hipiai, tai tas faktas, kad nėra foto labai ir labai liūdina, skaudina ir t.t. mes su Agne buvom kažkokios šiek tiek aptingę/aptinę ir išvien vaikščiojom užu kampo, kas įrodė mūsų didelę erudiciją kitų susirinkusiųjų atžvilgiu. dar didesnė erudicija pasireiškė dviese išgėrus vyno butelį (mama labai pyksta dėl dėmės ant palaidinės). padainavom ir viską ten. atsimenu, kad dar ir dviračiu važinėjausi… šiaip labai džiugu, kad nebuvo jokių nesąmonių, niekas nieko nemušė, niekas neišėjo praėjus valandai ir kt. vakaro devizas LOVE&PEACE nebuvo sulaužytas.

kad šiandien yra Moters diena prisiminiau tik tuomet, kai parduotuvėj mama pasakė, jog reikia įsigyti tam tikrų šventinių atributų kaip kad tortas, šampanas ir etc. aišku, aš buvau visomis keturiomis už kažką putojančio ir svaiginančio.(galiu pasakyti tik tiek, kad užvartojus šiek tiek laipsniuojančio labai lengvai sekasi redukcija, o sinusai, atrodo, patys savaime pavirsta į kosinusus). šiaip liūdna, kad per tokią pavasarinę šventę saulės buvo minimaliai, o to pavasario taip labai labai norisi, o jis, niekšas, taip ir neateina normaliai.

šiandien norėtųsi pasižiūrėti komediją per snobą 22:55 “Pražūtingas svaigulys” (The last time [kok geras vertimas])

Savaitgalis ateina!

2009-03-05T21:11:00.001+02:00

arba jau atėjo.

kadangi garbingoji Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinė mokykla rytoj švenčia savo dieną, todėl mes visi mažučiai pabiručiai būsim atleisti nuo pamokų ir reikės tik pasirodyti fronte. aišku mes, pagrindinė teatro trupė, parodysim savo jau kultiniu tapusį spektaklį “Liepų žydėjimo kvapas/Mergaitė ieško pasakos”, kurio premjera mokykloje buvo praėjusių metų mokyklos dienos metu, o jo rodymo skaičius siekia 12 berods. kam kurti kažką naują, jei gali visur kišti seną? bet ne tame esmė. esmė tame, kad ryt grįšiu anksti namo. ačiū mokyklai prie parko.

gudrūs jie – įdėję į puslapį foto, kurioje neatsiskleidžia visas apsilaupiusių sienų ir klerančių langų grožis. maždaug ui ui kaip čia gražu.

ryt dar planuoju užbaigt “Lolitą” ir prisėsti prie Gedos poezijos. ir susitvarkyt kambarius. ir gal esė rašyt pradėt. ir dar gal daug ką padaryt. o bus kaip bus.

o šitas katinas atrodo identiškai kaip mano Pūkė. tik kad maniškė gal dar storesnė. :D

o šiandienos pati svarbiausia naujiena, kad panelė C aka Agnė Sad. laimėjo pirmą vietą miesto istorijos olimpiadoje ir yra labai daug pasiekęs vyras. su tuo ją ir sveikinu, o sveikindama priduriu, kad tikrai tikrai negalėsim šitos pergalės nuleisti sausai, nes tada respublikoj nesupras. Tamsus alus čia į pagalbą ateiti turėtų.

bučiukas ;*

Sentencija specialiai Agnei apie istoriją:

“Galbūt kada nors vadinamiesiems viduramžiams priskirs ir mūsų laikus.” G.K. Lichtenbergas

vakare,prieš miegą

2009-03-03T22:57:00.001+02:00

įrašą pradedu su nuoširdžiu sveikinimu Gretai, kuriai šiandien suėjo pilni metai t.y. 18 ir dabar ji pilnametė.

SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU SVEIKINU

su Gintare buvom užplaninę padaryti staigmeną – sveikinimą pasiųst per radistus iš ZipFM, tačiau panele 18metė nebuvo ryšio zonoje ir, deja, liko nenustebinta. bet vis tiek pas ją ant lango stovi 5 gražūs narcizai. nuo ko??? (wasntme)

visą vakarą labai intensyviai sprendžiausi matematiką. tai dabar kambarys atrodo taip, kaip Deivido atrodo kiekvieną dieną – aplink plasnoja lapeliai, užrašėliai, uždavinėliai. rankos mėlynos nuo šratinuko. bet didysis klausimaitis ar ką nors išmokau bus atsakytas tik ryt po kontrolinio.

rytoj apturėsim susirinkimą dėl renginio Kovo 10 dieną, skirtą kovo 11-ajai paminėti, kurį vesti garbę apturėsiu aš. per pamokas su istorijos mokytoja irgi repetuosimės renginiui, kurį vesti vėlei reiks man, o šiandien Edita pranešė, kad tą pat dieną reikės pravesti ir AMMT organizuojamą renginį “Nominuok2009”. pradedu jaustis kaip etatinė renginių vedėja.

NOMINUOK plakatas:

šiam vakarui tiek. o dabar parukt, Nip/Tuck ir miegot.

03

2009-03-01T20:45:00.001+02:00

taip lauktas ir išsvajotas pavasaris pagaliau pas mus. na, kolei kas daugiau kalendorinis, negu tas, kuris laukus papuošia žiedais ir dovanoja šiltus ir mielus saulės spindulius, bet, reikia tikėtis, ne už kalnų ir toksai.

atsižvelgiant į tai, kad penktadienį šventėm Virginijos gimtadienį (nedrįstu 18metės vadinti Virgute), šeštadienio kaip ir nebuvo, nes visą dieną skyriau reabilitavimuisi. taigi mano tikrasis savaitgalis prasidėjo šiandien, sekmadienį, PAVASARĮ, o tai jau ne taip ir blogai.

labiausiai mane šiandien pradžiugino suvokimas, kad dienos ilgėja. kad 18:00 dar būna šviesu, todėl ir darbų bus galima daugiau atlikti ir niekur per daug nelėkti ir neskubėti. o tai yra labai gerai ir labai labai smagu.

ieškodama youtube’j vieno klipuko užtikau Eurovizinę Sašos svajonės (aka Sasha Son) dainą Love. viską pasako dainos priedainis:

If you really love the love you say
You’ll love with a love
Then surely that love would love
Then surely that love would love to love you back

9 kartus kartojama žodis meilė. atsimenu, Mikutavičius savo dainoj “Bliamba, juk aš tave myliu” pakartojęs žodį meilė daug daug sykių, pabaigoje sako “po tiek kartų darosi bloga”. ar nebus bloga Europai?

na Dimai nr2 bus kaip Dievas duos. o va aš džiaugiuosi iš naujo atradusi grupę SNOW PATROL. Jų dainą “Chasing Cars” žino turbūt kiekvienas, nes ilgą laiką ji laikėsi topų viršūnėse. tačiau kiek dar gražių ir prikaustančių jų kūrinių yra. pvz daina “Chocolate” (“Just because I'm sorry doesn't mean I didn't enjoy it at the time”) arba “Crazy in love” (“If you ain't there ain't nobody else to impress”) ir dar daug daug kitų, kurių šiandien nelegaliu būdu užsisiunčiau. tačiau man geriausia – “Run”, kurios klausau jau 1000 kartą ir vis taip pat gražiai sueina.

o ką šiandien žada TV?

visų pirma, ką reikėtų pamatyti pirmąjį kovo vakarą, tai per LTV 21:15 rodomas lietuviškas, legendinio režisieriaus Vytauto Žalkevičiaus paskutinis darbas - “Žvėris, kylantis iš jūros”.

o Snobe šiandien - įspūdingas rytietiškas “Auksinės gėlės prakeiksmas” (“Curse of the Golden Flower”/”Man cheng jin dai huang jin jia”)

dienos sentencija:

“Kas turi kam gyventi, ištvers bet kokį kaip” (F.Nyčė)

P.S. ką tik gavau anketą iš Živilės. gi nominuoja mane “Metų liežuvėliu”. kaip atsakyti kodėl aš geresnė už kitus ir kodėl aš verta laimėti, jei nesu nei geresnė, nei vertesnė. va tai klausimas. o jums gero pirmadienio drauge su visa ateinančia nauja savaitę.

arbatos?

2009-02-26T20:57:00.001+02:00

taigi praėjo Užgavėnės (ant Žalio su alum), praėjo sunkusis trečiadienis su dviem susirinkimais ir šilta arbata drauge su Gintare dzūkuose (;*). praėjo ir tas geras jausmas matematikos pamokoj, kai atneša kontrolinius, o gauni 4. ką tik patyriau, ką reiškia, kai klijai sulipina pirštus ir rusų plakato užrašo Мини Европа nepavyksta tiesiai ir tvarkingai parašyti kelis sykius iš eilės. kas bus toliau? rytoj per matematiką aiškinsimės trigonometriją, per dvi laisvas pamokas su Gintare ir Greta vaikščiosim kryptimi “parkas-valgyklą” per dvejas laisvas pamokas, lietuvių pamokoj pavaduojanti mokytoja džiaugsis savo išėjimu, per etiką kalbėsi apie pyktį/neapykantą/pavydą, o rusų mokytoja visus ragins kuo greičiau atskaitinėti. po pietų gal nueisiu į mokyklą pažiūrėti “Paskutinių Brėmeno muzikantų”, kurie matyti jau ne vieną kartą;po to švęsim Virgutės pilnametystę ir t.t. nereikia nė pranašu/ekstrasensu būti, kad sau ateitį išsiburtum. bent jau netolimą.

bet kai atsisėdi išgerti puodelio arbatos, atrodo, kad viskas pasikeičia. dėl to, kad nieko negalvoji. sėdi sau susikėlus kojas ant radiatoriaus, viena ranka perbrauki šalia miegančiai katei per švelnų kailį. užsimerki ir matai vasarą. užmiršti, kas laukia rytoj. kad ŽINAI, kas laukia rytoj. pradedi svajoti apie kokį nors netikėtumą, nelauktą rutinos nutraukimą. pagalvoji ką norėtųsi nuveikti tokio, ko niekada nedarei. atitrūksti. negalvoji. kuri savo ateitį kitaip negu ji klostosi. ir viskas dėl puodelio arbatos rankoj. tai gal arbatos?

šiandien labai norėtųsi per LNK pasižiūrėti filmą “Raudonojo spalio medžioklė” (“The Hunt for Red October”) 1990 statytas filmas, kuriame Sean Connery (!) vaidina lietuvį laivo kaptinoną, taip pat vaidina dar daug kitų gerų aktorių, o visas filmas grįstas tikrais įvykiais. taigi, jei šiandien miegas nenugalės bandysiu pažiūrėti kūrinį metais vyresnį už mane. kažkodėl būtent tokie – užbrandinti (žodis sietinas su bręsti, o ne angl. brand) man labiausiai ir prie širdies.

šiai dienai:

“Labai išmintinga išlaikyti polinkį svajoti. Svajonės suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Nuoseklios ir protingos svajonės tampa dar gražesnės, kai kuria realų pasaulį pagal savo paveikslą ir panašumą.” A. Fransis

linksmasis pirmadienis.

2009-02-23T21:26:00.001+02:00

pirmadienis? linksmas? dažniausiai pasibaigus sekmadieniui šie du žodžiai jokiu būdu nesuskamba harmoningai. kodėl, klausti kaip ir nereikia. tačiau šiandien apturėjom kiek kitokį, kitu kampu pasuktą pirmąja savaitės dieną.

jau vien tai, kad reikėjo keltis tik į 4 pamoką nuteikė ganėtinai pozityviai. o tai buvo matematikos kontrolinis.tokio mano akys dar nėra matę (atsižvelgiant į tai, kad savarankiškus darbus parašiau labai gerai). su Gintare išsprendėm keletą uždavinių po 1 ar taškus, kai buvo begalybė tokių, kurie įvertinti 3 ir 4, o tai reiškia, kad ten visokiais matematiniais skaičiavimais beskaičiuojant geras pažymys mums tikrai nemoja savo dailiom rankelėm ir kojelėm. ne itin džiugiai nusiteikus einant parko link, galvoje gimė 1 mln verta idėja – neit į geografiją, eiti gert. aišku, mes taip ir padarėm. “Lyroj” pasiėmė pleškutę 999 apelsinų skonio ir sėkmingai patraukėm Žaliako link, kur jau labai labai seniai buvom. apie tai, kas buvo toliau, istorija nutyli, bet per lietuvių pamoką buvo ganėtinai linksma. įdomiausiai, kad per vieną dieną (tiksliau kelias valandas) patyrėm tiek jausmų – pyktį, girtumą ir pagirias. kitiems to nerekomenduoju, bet pabandyti verta. atrodo, kad grįžom į senus gerus laikus.

rytoj, kaip žinia Užgavėnės. reikia tik į 5 pamoką (kuo toliau, tuo labiau man ši savaitė patinka). iš ryto kepamės blynus, prieš pamokas vėl pjankė. linksminkimės, kol jauni esam. o poryt ir Gavėnia prasideda, tada linksmybes visas pamiršt iki Velykų reiks (močiutės išmintis).

pamažėle ugdomės čia kažkokį negerą įprotį. bet praeis :)

sentencija,kurią taikau sau:

“Polinkis lengvai įveikiamas, o virtęs įpročiu – nenugalimas.” J.V.Gėtė

MEP’inis savaitgalis

2009-02-22T18:54:00.001+02:00

nors savaitgaliu šių praėjusių dienų pavadinti negalėčiau. savaitgalis man asocijuojasi su daug miego, nieko neveikimu ir visišku atitrūkimu nuo bet kokio protinio darbo. šį kartą viskas buvo atvirkščiai – miegojau mažai, daug ką veikiau, o visa veikla iš esmės buvo susijusi su protiniu darbu. ir taip, tai buvo MEP (ką puikiai atspindi įrašo pavadinimas) arba MEP’inis savaitgalis.

buvau sumaniusi aprašyti kiekvieną tarpinės sesijos dieną, bet kai penktadienį, po gana netrumpo įrašo mano Windows Live Writer’is atsisakė visą rašliavą patalpinti, minties apie kasdieninius įrašus pagauta pykčio atsisakiau, todėl dabar pabandysiu viską glaustai apžvelgti.

Diena Nr1

po pamokų aš, Virginija ir Emilis patraukėm link Jotvingių gimnazijos. ten pasidalijom į komitetus (su Virgute buvo užsienio reikalų), pažaidėm susipažinimo ir komandos formavimo žaidimukų, mąstydami apie rytdienos darbus išėjome namo. (arba ne namo, bet apie tai istorija nutyli)

Diena Nr2

didžiojo darbo metas. rezoliucijų rašymas. bet kadangi komitetas buvo pakankamai vieningo požiūrio į visus svarstomus klausimus, darbą atlikom greitai ir sklandžiai. visą vakarą praleidau ruošdamasi 5 min kalbai už rezoliuciją.

Diena Nr3

Generalinė asamblėja @Alytaus miesto savivaldybė. nors mūsų rezoliucijos ir nepriėmė, buvo vis tiek įdomu ir linksmai, ypatingai per vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto rezoliucijos svarstymą (šaunuolis, Emili). tik šiaip man labai keista, kai taip beprotiškai vieni kitus suvartyti nori draugai, kai viso šito reikalo pagrindas buvo tik siekiamybė išsiugdyti kas, kur ir kaip tame MEP’e darosi. na, bet tai “ne mano kompetencija”.

kadangi rytoj nėra istorijos mokytojos(2 pamoka), o trečia pamoka – automobilizmas, į kurį eiti kaip ir nėra būtinybės, tai nusprendžiau, kad ir pirma pamoka (anglų) bus laisva. taigi rytoj į mokyklėlę reikia tik prieš 11h,į 4 pamoką, o tai bus matematikos kontrolinis. taigi, ryt rytas ankstyva neturėtų būti, todėl šiandien galėsiu vakarą praleisti su knyga ir snobo filmu. šį vakarą tai – “Mistinė upė” (Mystic river). Filme vaidina Sean Penn, kurio vaidmuo viename graudžiausių mano matytų filmų “I am Sam” mane itin sužavėjo, todėl vien dėl jo šį vakarą mano dėmesys bus skiriamas LNK kanalui.

dienos sentencija:

“Pats didžiausias malonumas - padaryti tai, ko, kitų nuomone, jūs padaryti negalite.” K.Chabardas

agnė online

2009-02-19T19:39:00.001+02:00

šiandien pagaliau baigėsi visi techniniai interneto nesklandumėliai ir aš vėl galiu jaustis pilnateise skaitmeninės visuomenės nare. kol mano pc neturėjo ryšio su pasauliu, pabaigiau skaityti Coelho “Piligrimą” (1/4 užžymėjau peštuku, nes kaip visada Coelho mintys nenusakomos) ir pradėjau kultinę Vladimiro Nabokovo “Lolitą”.

knyga parašyta labai įdomiu stiliumi, o mano širdis jaučia, kad skaitant originalo kalba būtų išvis kažkas tokio, tačiau tema, kuri nagrinėjama – šiurpi, nors perskaičius pusę knygos dar neradau nė vieno šiurpaus momento. o rašoma čia apie garbingo, Holivudo aktorių išvaizda primenančio ir stebinančio savo intelektu literatūrologo Humberto Humberto pataloginis potraukis mergaitėms nuo 9 iki 12 metų (jis pats jas vadina “nimfetėmis”). jis, būdamas 9 metų beprotiškai įsimyli bendraamžę kaimynę, kuri netikėtai miršta, tačiau meilė “mažosioms moterims” jam išlieka visą gyvenimą. galiausiai jis sutinka savo mirusios mylimosios antrininkę – Lolitą. google, įvedus paieškos žodį “lolita” išmeta info apie merginų madą Japonijoje, 1962 Stenlio Kubriko ir 1997 Adrian Lain sukurtus filmus, šokio spektaklį ir t.t., taigi galima sakyti, kad šis XXa. viduryje sukurtas personažas turėjo nemenkos įtakos ateičiai.

Lolitos Japonijoje:

ir kažkuriuo metu buvusi labai populiari Alizee daina Moi Lolita:

dar vienas geras dalykas ištikęs priverstinio susilaikymo nuo interneto etapu – atradimas, kad nuo šiol kiekvieną antradienį 23:30 (vėlokai vėlokai) per LNK bus rodomas mano pats pats pačiausias serialas Nip/Tuck (aka “Grožio peilis”). nors Igno dėka šį 4ą sezoną ir turiu, bet taip ir neprisiruošiau pasižiūrėti, o dabar lauks ilgi antradienio vakarai ir, bent jau remiantis pirma serija, itin įdomus siužetas.

(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)(clap)

o nuo rytojaus prasideda juodasis savaitgalis. kadangi Virgutė pasiūlė dalyvaut MEP ir spėju mes buvom vienos pirmų užpildžiusių anketas, visą savaitgalį teks praleisti neva politikuojant, rašant rezoliuciją.

“Rezoliucija dėl Europos Sąjungos santykių su Rusija: kokios pozicijos turi laikytis ES ir kaip toliau plėtoti santykius su Rusija, atsižvelgiant į Kaukazo krizę bei JAV susitarimą su Lenkija ir Čekijos respublika jų teritorijose dislokuoti prieš raketinę gynybos sistemą?”

toks ne itin lengvas klausimėlis, todėl buvau pasirinkus berods sveikatos apsaugos komitetą, kuriame būtų reikėję rašyti rezoliuciją dėl alkoholio, bet, deja, tą komitetą išvis panaikino, kas yra labai ir labai gaila.

liūdniausiai, kad šeštadienį ir sekmadienį reikės keltis tokiu metu, kad 9:00 jau būtume vietoje, o darbukas šeštadienį truks iki 18:00, kas yra 9 darbo valandos. ŠEŠTADIENĮ. sekmadienį savo rezoliucijas pristatinėsime, ginsimės ir bandysim sudirbti kitus (lietuviškas bruožas) Alytaus miesto savivaldybėje, o šitoje vietoje galbūt reikėtų jaustis pagerbtai, bet turbūt nesijaučiu, tačiau kaip ne kaip pasiruošti darbinei parengčiai nori nenori, bet privalu, o, manau, ir pravartu.

todėl šį vakar labai intensyviai bendrauju su www.google.lt www.politika.lt, www.geopolitika.lt ir dar visokiais kitokiais panašaus pobūdžio web page’ais. džiaugsmas nors tame, kad atstovausiu mylimą gimtinę Lietuvą, kurios pozicija partnerystės su Rusija klausimu kaip ir ganėtinai aiški, bei kategoriška.

liūdnoka, kad čia ne politinių Lietuva vs Rusija pergalių rezultatas….

o ES, ypač didžiosios valstybės, lenda Rusijai kiek galima giliau. ir kas iš to? mum – nieko.

sentencijos, pagal šiandieninę nuotaikėlę, be abejo, apie politiką:

“Taip, tai yra Europa, nuo Atlanto iki Uralo, tai yra Europa, būtent visa Europa, ir nuspręs pasaulio likimą.” Š. de Golis

“Demokratija yra niekas daugiau, kaip gaujos valdžia, kur penkiasdešimt vienas procentas žmonių gali atimti teises iš likusių 49 procentų.” T. Džefersonas

“Nieko taip blogai nežinom, kaip to, ką kiekvienas turi žinoti,- įstatymų.” O. de Balzakas

“Ką dar moka vyriausybė? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti… O išvesti moka? Ne, išvesti mokesčių nemoka. Tik iš proto” J, Gimberis

ir mano mėgstamiausias:

“Valdžia sumaniusi pabranginti alų yra pasmerkta žlugti”

Jaroslavas Hašekas

Lie-tu-va!

2009-02-16T19:06:00.001+02:00

nežinau kodėl, bet būtent tokios dienos, kaip vasario 16a, kovo 11a, sausio 13a ar liepos 6a man yra pačios tikriausios šventės. čia gal dėl to, kad besidomint istorija tiek visko sužinai apie tautos praeitį, kančias ir t.t., kad nieko kito nebelieka, kaip tik žavėtis žmonėmis, kurie išdrįsta eiti prieš sistemą, įtiki savo utopinėmis svajonėmis ir eina link jos įgyvendinimo. žaviausia, kad tos svajonės pagrindinis tikslas nėra tik asmeninių interesų patenkinimas; tai žingsnis tautos labui. šiandiena AČIŪ 1918/02/16 susirinkusiems dvidešimčiai vyrų, be kurių iniciatyvos kažin koks būtų mūsų gyvenimas dabar. Tai yra:

Jonas Basanavičius

(1851 – 1927)

Saliamonas Banaitis

(1866 – 1933)

Mykolas Biržiška

(1882 – 1962)

(1892 – 1941)

(1886 –1942)

(1879 – 1964)

(1891—1969)

(1869—1942)

(1880 – 1953)

Stanislovas Narutavičius

(1862–1932)

(1873—1928)

(1870—1942)

(1874 – 1944)

(1866—1943)

Aleksandras Stulginskis

(1885 – 1969)

Jurgis Šaulys

(1879—1948)

Kazimieras Steponas Šaulys

(1872-1964)

Jokūbas Šernas

(1988 – 1926)

Jonas Vailiokaitis

(1886 - 1944)

Jonas Vileišis

(1872-1942)

Lietuvos nepriklausomybės aktas:

Kelios dainos Lietuvai:

O kaip Lietuvos TV paminėjo šią šventę?

komercinės televizijos visą dieną kišo pigų amerikietišką mėšlą, kurių filmas jokiu būdu negalima pavadinti, po to mačiau, kad TV3 rodė naujamečius DZIN juokelius. didelė pagarba nacionalinei TV, kurie kaip ir priklauso transliavo visus svarbiausius įvykius, o tarpe jų parodė filmą “Vaikai iš “Amerikos” viešbučio”. pasižiūrėjus pagalvojau, jog mūsų gyvenimas dabar toks neįdomus, kad net bloga. tuomet (veiksmas vyksta 1972m), kai viskas buvo draudžiama jauni žmonės turėjo milijonus svajonių, planų, kaip įveikti sistemą. susirinkę visi prie vieno radijo aparato klausydavosi Liuksemburgo radijo transliuojamų Rolling Stone dainų, patys gaminosi muzikos instrumentus ir buvo be galo nuoširdūs. ne tokie, kaip mes dabar. finalinė filmo daina atitinkanti šiandienos nuotaiką:

o šiam vakarui LRT siūlo filmą “Pirmoji eskadrilė” apie kurį jau esu rašiusi, LNK siūlo “Perl Halborą”, kurį mačiau jau nesuskaičiuojamai daug kartų ir kaskart pabaigoj susigraudinu, nes man labiau prie širdies Harnet’o herojus, o BTV “Mano berniukas Džekas”, kuriame Harį Poterį vaidinantis aktorius Danielis Radcliff’as tampa I pasauliniame kare kariaujančiu 17mečiu. viskas apie karą. tai ką žiūrim?

P.S. sentencijos, labiausiai tinkančios šiai dienai:

“Žmogus be tėvynės – tai smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei.” Ž. B. Lakorderas

“Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas. Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus.” Dž. Madzinis

“Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti” Dž. Kenedis

“Patriotizmas - tai įsitikinimas, kad ši šalis yra tobuliausia iš visų todėl, kad jūs joje gimėte.” Dž. B. Šo

tarpšventis arba 50as įrašas.

2009-02-15T16:42:00.001+02:00

nežinau čia specialiai ar ne, bet gavosi taip, jog jubiliejinis 50as parašymas į blog’ą įvyko tarp dviejų švenčių, o tai reiškia, kad šiandieną galima irgi atžymėti kaip šventę, bet po penktadienio ir vakar jokių žymėjimų kaip ir nesinori, o ir šiaip dar nepajutau atsigavimo, tai galiausiai gaunasi taip, kad jokio šventimo nebus. :D

ką galėčiau pasakyti apie praėjusias dienas?

pavyzdžiui vasario 13 diena, penktadienis, pilnatis buvo visai gera ir šauni diena apart keleto niuansų, kurią aš – Agnė, Agnė (ne aš) ir Jurga aplaistėm tamsiu tamsiu alumi. labai ten dėl visko juokėmės, sukūrėm Agnių organizaciją, gavau alaus vonią ir t.t. po to ėjom į achujabytielnišiškiausiausią renginį, pavadinimu “Erdvės”, kurį Agnė savo nuožiūra pervadino į “Versmes”, kas irgi labai kėlė juoką. (foto iš achujabytielnišiškiausiausio renginio galite pažiūrėti Emilio fotoalbume). po to apturėjom nervą, kuris privertė mane surūkyti 3 cigaretes iškart (kai jau po antros man dažniausiai darosi bloga) ir ant sniego pripaišyti daug daug Dovydo žvaigždžių, kurias gabūs psichologai turbūt galėtų kaip nors interpretuoti.

šeštadienis, Valentino diena.

po penktadienio pakilau gan vėlai, o kadangi tėveliukų nebuvo, tai leidau sau paslampinėti su chalačiku, kiek nustebino močiutė – sėdžiu aš sau rami prie PC, o ta ir sako “ar tu nepriklausai kokiai sektai? neplanuoji šokt nuo stogo?”. suglumau tai aukščiausiam lygį. po to suglumino ir tėtis, kuris Valentino dienos proga man įteikė TELELOTO bilietą. po tokių pamaloninimų neliko nieko kito, kaip gerti tamsaus alaus, pulpą “EURO” ir alaus pakaitalą su nepakeičiamąja šaikyte. iš pradžių, galiu pastebėti, buvo blogai, paskui, ačiū kažkam, buvo gerai ir dėl to džiaugiuosi, nes negali būt ilgai px, kai nėra gerai. čia šio sakinio neišgėręs tamsaus alaus nesuprasi, bet ir nereikia. Nikolajus Gogolis yra pasakęs “Pamilkite tuos, kurių kitokie įsitikinimai, ir pamatysite, kaip išlošite.” ir čia turbūt geriausias palinkėjimas meilės dienai.

vienas mano poelgis iš vakar vakaro, kuris mane pačia labai sužavėjo, kada jau gulėdama lovoj ir šiaip nieko nematančiu žvilgsniu spkosodama į filmą, kuriame vienam veikėjui kažkoks baisiai šlykščiai neaiškus padaras iškanda subinę, dar sugebėjau parašyt Virgutei sms ir paklaust kas laimėjo “Dainų dainos” konkursą. :D o laimėjo Saha Son’as į kurį dabar ir kviečiu pasižiūrėt.

vaizdai dainos fone turbūt ir atskleidžia visą dainos esmę ir grožį.

šiandien visą dieną leidžiu prie MTV per reklamas skaitydama paskutinius “Idioto” puslapius. šalia laukia Sigito Gedos poezijos rinkinys “Sokratas kalbasi su vėju” (kiek jau perskaičiau, tai likau sužavėta), kurį maišysiu su Paulo Coelho “Piligrimu” (kaip seniai skaičiau šitą autorių)

šį vakarą, jaučiu, bus TV filmų vakaras, nes

21:15 per LTV “Kai aš buvau partizanas” Vytauto V. Landsbergio filmas apie sovietinę okupaciją ir, manau, vasario 16os išvakarėse jį būtina pažiūrėti.

21:30 per TV3 “Mongolas”. Filmas apie legendinį Čingischaną, o kaip žinia rusai, ypač Sergejus Bodrovas kuria išties įspūdingus istorinius filmus, tai, manau, irgi negalima nepažiūrėti.

22:40 per LNK “Kolekcionierė”. geriausias praėjusių metų lietuviškas filmas. rodomas snobo kino rubrikoje. viskas tuo pasakyta.

nežinau kaip ir kuo būdu reikės susiderint tarp filmų rodymo laiko, bet bandysim bandysim.

pabaigai, jau paskutinės Dostojevkio mintys iš “Idioto”:

“ Laisva valia ir pinigai – du dalykai, kurie skiria mus nuo keturkojų”

“Būkime tarnais, kad būtume poetais”

“Būti juokingam kartais net gera, o ir geriau: veikiau galima kits kitam atleisti, veikiau ir nusilenkti; ne viską juk galima suprasti iš karto, juk negalima stačiai nuo tobulybės pradėti! Norint pasiekti tobulybę, pirmiausia reikia daug ko nesuprasti! O per greit suprasime, tai gal ir negerai suprasime”

“Aš nesuprantu, kaip galima praeiti pro medį ir nebūti laimingam, kad jį matai? Kalbėtis su žmogumi ir nebūti laimingam, kad jį myli?”

O, laike

2009-02-12T19:51:00.001+02:00

įrašo pavadinimas pats savimi byloja, kad šiandien rašysiu apie laiką. galima pagalvoti, jog rašysiu apie tai, kaip greitai jis skuba, lekia, o aš sėdžiu apsikabinus istorijos ir matematikos vadovėlius ir verkiu kuo graudžiausiomis ašaromis, nes niekur ir nieko nespėju. nors reali situacija kiek panaši į mano apibūdintąją, bet šiandien ne apie tai.

o apie ką?

o apie tą, kaip šiandien tvarkydama savo gmail pašto dėžutę vietoj nuorodos “senesnis” paspaudžiau “seniausias” ir patekau į savo pirmųjų žingsnių gmail’e platybes.

nepamenu, ar aš ištrynus ankstesnius ar ne, tačiau pirmasis laiškas gautas 2005.06.02 iš pusseserės atrodo taip:

vėlesni jos laiškai su prisegtukais, kuriuose tokie muzikiniai šedevrai kaip Baliai “Ryža spalva”, Mikutavičiaus “Gėjai niekadėjai”, Mintyse su Stano “Tavo kambary”, Žvalgulio “Skani degtinė”, Cicino “Balta žuvėdra”, “Dūžta bangos”, Alytaus himnas ir nežinomo atlikėjo “Tu mane suvedžiojai”. į pc šių kūrinukų neparsisiunčiau, bet jeigu kam reikės – su mielu noru pasidalinsiu savo e-mail turiniu. :)

toliau archyve aptikau foto į kultinį kultinio mIRC kanalo #pyzdu fotoalbumą, už kurį buvau kažkiek atsakinga ( jei kam įdomu: http://public.fotki.com/emiita/pyzdu/). o čia mano foto iš albumo daryta su webcam:

(išvis mIRC reikėtų skirti visą atskirą įrašą, nes kažkada tai buvo didžioji gyvenimo dalis, be kurios neįsivaizdavom nė vienos dienos. ten virė gyvenimas)

grįžtant prie atradimų esančių mano paštadėžėje, radau, kad esu užregistravusi adresą www.adema.666.lt , kuris nukreipia į mano asmeninį foto albumą. taip pat beskaitinėjant senus laiškus sukilo tiek daug visokiausių prisiminimų, įvykių ir t.t. nenusakomai smagu ir įdomu.

tačiau pats smagiausias dalykas, kurį radau pašte ir kuris inspiravo šį įrašą ir kūrinio pavadinimą – tai tuo metu klestėjusių SUOPIO ir RAMBYNO RAMONŲ video “O, laike”, kuris sukėlė pačio nuoširdžiausio juoko bangą ir pridėjo daug daug balų geros nuotaikos skalėje.

ir dar vienas tų pačių kūrėjų darbas “Paplepėkim”

kiek pamenu, tai savu laiku šie du vyriokai buvo KAŽKAS. gaila, kad jie išnyko iš TV ir paskendo nežinomybės jūroje, o nieko panašaus į juos neatsirado.

šio įrašo esmė:

laikas bėga. mes keičiamės. bet visada įdomu ir prasminga žvilgtelt atgal ir pažiūrėti kas kaip ir kiek pasikeitė, stebėti kaip augi ir keities. tada supranti, kad nestovi vietoj, o tai pirmas ir svarbiausias žingsnis tobulėjimo link.

šios dienos sentencijos:

“Laikas žmogui duotas tam, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, eitų į tikslą.” Č. Dikensas

“Kokia trumpa atkarpa tarp to laiko, kai žmogus esti per daug jaunas, ir to, kai jau per daug senas” Š. Monteskjė

“Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita, kaip kantrybės ir laiko junginys.” O. de Balzakas

“Atlikti darbą tinkamu laiku - reiškia sutaupyti laiką, o kas padaryta ne laiku, padaryta veltui.” F. Beikonas

P.S. koks seniausias laiškas tavo e-mail’e? o koks pirmas e-mail? mano buvo kažkada seniai seniai delfi pašto tarnyboj susikurtas saulesspindulelis@bamba.lt (blush)

Преступление и наказание*

2009-02-10T21:12:00.001+02:00

“Esi jaunas, kol dar lieka pirmų kartų” kažkada ir kažkur pasakė didžiai gerbiamas Andrius Mamontovas. ir aš drąsiai galiu sakyti, kad esu dar labai jauna, tačiau per šią darbo savaitę (pirmadienis – antradienis) pirmą kartą gyvenime pabėgau iš lietuvių pamokos ir pirmą kartą visiškai susimoviau per istorijos kontrolinį. ši tema man labai skaudi ir aš jos negvildensiu giliau, bet yra kaip yra. va tai tau ir būsima prezidentė :D

apie tai, ką veikiu ir kas nutiko ~~kalba~~ rašymas būtų ilgas ir nuobodus, tiesiog labai labai džiaugiuosi, kad pamažu galima jausti artėjantį pavasarį. ir nors einant rūkyti į parką tenka bristi per didžiausius purvus, bet vaizdas, kai horizonte kuo toliau, tuo mažiau sniego džiugina akį. smagu ir tai, kad pamažėle ilgėja dienos ir vakare nebūna taip sunku ką nors nuveikt, nes kuo anksčiau temsta, tuo anksčiau norisi ir atsiriboti nuo visko, gulti į lovą ir bukai spoksoti į TV ekraną. aš tikiu, kad greitai bus visai visai šilta, visai visai nepurvina ir laisvas pamokas galėsim leisti jau nebe valgykloj su kibinais ar čeburėkais, o parke, ant mūsų jau veik užmiršto suolo.

rytoj, kai pagalvoji, laukia sunki dienelė. 8 pamokos be jokių langų, matematikos kontrolinis, istorija, dvi lietuvių ir t.t. ir pan. širdį džiugina tik tai, kad bus teatro pamoka, po kurios jautiesi nors šiek tiek atsigavus. dar susirinkimas MVK su šiek tiek utopine verslo idėja. ir šiaip tiek daug visokių nesąmonių. bet trečiadienis jau yra tokia diena, kurią atgyvenus jautiesi nuvertus kalnus ir plokščiakalnius, tai jei rytoj išgyvensiu, išgyvensiu suvisam. I will survive, kaip toj dainoj.

* pavadinimas iš rusų kalbos išvertus reiškia “Nusikaltimas ir bausmė” kas yra F. Dostojevskio romano pavadinimas. verta pastebėti, kad jis visai nesusijęs su įrašu ir tai nėra kūrinys, kurį būčiau skaičius ar perskaičius. tiesiog ruošiausi lietuvių pamokai ir šitas rusiškas užvadinimas man labai gražiai nuskambėjo. bet, jei tik norėtume už šių dviejų žodžių galima įžvelgti didelę ir gilią prasmę. be juokų. :)

savaitgalio reziumė

2009-02-08T18:38:00.001+02:00

nors sekmadienis dar neužsibaigęs, bet, manau, jau galiu skelbti,kad savaitgalis eina galiop. visos trys jo dienos buvo itin skirtingos, tačiau reziumuojant – viskas buvo šaunu.

penktadienis.

taigi penktadienis, kaip ir visi žino, buvo ta didžioji 100dienio diena. iš ryto jausmas buvo normalus, per laisvas pamokas apsilankėm pas Gintarę, žodžiu turėjom eilinę penktadienio mokykdienę. tačiau, kai visi jau buvo pasipuošę, o iki 16 h paliko tik kelios minutės, jaučiau kaip kažkoks nerimas įsimetė manin ir tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad jaudinausi ir baisiai. bet bet bet viskas buvo puiku. na, bent jau taip visi sakė, o ir man pačiai ne ką kitaip pasirodė. lyginant su repeticijomis, visi pasirodė tobulai. šaunuoliai buvo ir 12okai – jų pasirodymai iš tikrųjų padarė labai ir labai didelį įspūdį. šauniausia dalis, mano nuomone, kai renginio pabaigoj pakvietę 12okus tortui, mes patys pradėjom siaust scenoje pagal M. Mikutavičiaus “Pakeliui namo”. jausmas toks, kad tie patys didžiai gerbiami abiturientai buvo užgožti. iškart po renginuko, mes (Jurga, Gintarė, Greta, aš, o vėliau ir Agnė) pasidarėm afterparty kavinėj 3,5 su labai gero alaus bokalais rankose. po to draugiškai perėjom į “Brodvėjų”, kurį užsisakėm 20:00, bet dėl ten švenčiančių policininkų uždelsimo įėjom prieš 21:00. laiką nuo iki mes su Jurga užpildėm savo dieviškom dainom ir rusišku dialektu, už ką labai atsiprašau. kiek ten mūsų susivertė į “Bordvėjų” nežinau, tačiau buvo tikrai nemažai ir vietos nelabai pakako. todėl padarėm perestroiką su stalais, kas irgi ne itin pagerino padėtį, tačiau supratę kad kitaip nebus tenkinomės tuo, ką turim. DJPadavėjos leido savo mėgstamą muziką, tai yra Dinamika ir visos panašios grupės, vėliau buvo pereita netgi ir prie kapelų, tačiau 11okų entuziazmo tai nenumalšino ir šokiai pokiai prasidėjo. kadangi žmonių buvo tiek, kad dusino, aš užsiėmiau garbingą vietą ant kėdės, nuo kurios stebėjau visą vyksmą ir kūriau savo veiksmą. na, buvo šaunu. tik nežinau, ar Greta rado savo švarką, kurį, kažkaip buvo pametus.beje, kažkoks berniokas tą vakarą šventė ir 18 gimimo dieną ir aš manau, kad jam ir jo kompanijai buvo šiek tiek liūdna, nes rampų šviesa buvo nukreipta į mus (II kartą per vakarą). manau, kad tie, kurie ten nedalyvavo turėtų smarkiai gailėtis, o visi, kurie dalyvavo man pritartų (gal išskyrus Agnę, kuri būdama višta, išėjo labai anksti ir nepasinėrė į visų įvykių sūkurį.

šeštadienis

kaip ir buvo galima tikėtis, šeštadienis nebuvo pati lengviausia diena. atsikėliau apie vidudienį arba šiek tiek po, jaučiausi šiek tiek aplaužyta ir be sveikatos. labai gailiuosi, kad nebuvau pasveikinti didžiojo matematikos genijaus Deivido 18ojo proga, bet nuoširdžiai tingėjau, o vėliau, kai nusprendžiau, kad negražu tingėt ir nors kiek nors reikia išlįsti iš namų, mama pasakė, kad gana kasdieną gert ir reikėtų pabūt namie. neturėjau ūpo su ja ginčytis,todėl visą dieną siunčiausi radistų perlikus ir gavau nemenką juoko dozę. parsisiunčiau visą zipfm.lt esantį archyvą, tad jeigu kam įdomu – kreipkitės. vėliau žiūrėjau “Žvaigždžių duetus” ir filmą “Ko nori mergina”, kuris yra didelis sh, nes nei žmonės gražūs, nei siužetas įdomus, bet kai nebuvo ką veikt, suėjo.

video, kai radistai 13 kartų po 100g padarė.

sekmadienis

šiandien buvom aplankyti tetos Abromiškių reabilitacijos klinikoj. nors kelionė ir nebuvo ilga (šiek tiek už Elektrėnų) džiaugiausi turėdama progą ir motyvaciją skaityt Dostojevskį, kurio, galiu pasidžiaugti, liko tik apie 100 psl. pas tetą pabuvom keletą valandų ir aš labai džiaugiuosi, kad ją pamačiau ir kad ji dabar visai neblogai jaučiasi, todėl labai labai vertinu šį sekmadienį ir tai, ką jo metu nuveikiau. dar didelis ačiū tėčiui, kuris, mano mirusio ežio sąskaitai suteikė 10 LT vertės gyvybės papildymą.

viskas, ką šiandien liko padaryti yra matematikos namų darbai ir šiek tiek pasiskaitymo istorijai. taip pat dar tikiuosi pažiūrėti šiandieninį snobo filmą “Visas gyvenimas prieš akis” (“The life before her eyes”) su Uma Thurman

P.S. dar penktadienį Agnė parašė, kad itin populiariame ( :D) žurnale XXL Pramogos yra MVK foto, o šeštadienį iš pat ryto mama man jį atnešę į lovą. deja, bet mano skenavimo aparatas neveikia, todėl negaliu pasidemonstruoti, o internetiniame portale leidinio puslapių foto nėra.

P.P.S. šios dienos sentencija: “Nėra tokio skausmo, kurio negalima būtų išverkti” (N.Gogolis)

P.P.P.S. įdomu kiek nuo kosulio man pagelbės ledai, jei jokie antibiotikai normaliai taip ir nepadėjo?

apie nieką, bet daugiausia apie 100dienį

2009-02-05T18:45:00.001+02:00

šiandien oficialiai pargrįžau į mokyklą. nors ant palangės dar stovi itin stiprių antibiotikų dėžutė (kas yra ne itin gerai, nes ryt planuojam kažko stipresnio) ir šiaip visokių preparatų, pagaliau mane leido į išsiilgtą Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinę mokyklą (omg, kaip aš dievinu šį pavadinimą). džiaugsmas didis galbūt ir dėl to, kad šiandien buvau tik dvejose pamokose, nes kitų kažkaip nebuvo ar truputį pasidarėm kad nebūtų. kalbu apie geografijos pamoką, kai mes su Agne (a.k.a. panele C) sėdėjom sėdėjom, laukėm mokytojos, na o ši vis nesirodė. “ak kaip būtų faina dabar sėdėt valgykloje” pasakė viena Agnė. “tai einam” atsakė Agnė (bet jau kita) ir mes nuėjom į valgyklą, nusipirkom šokoladą “su taure” ir arbatos ir šiek tiek pasvaiguliavom vasaros tema. kas dėjosi geografijos pamokoj ir ką pagalvojo mokytoja, kuri per pertrauką mus matė, lieka paslapty. Agnei nuo Agnės bučiukas už tą pamoką ;*

o šiaip tai visa mokykla ( na gal 12okai ir 11okų iniciatyvinė grupė) gyvena 100dienio nuotaikom. kuo nuoširdžiausią respect’uką iš mano pusės gauna Živilė, kuri yra iniciatyvinės grupės lyderė, visados kupina tobulų idėjų ir neša džiaugsmą ir gėrį mūsų pilkai mąstančioms galvelėms. tik jos dėka mūsų keleivinis FLYVanago lėktuvas turės sparnus, kuriuos šiandien labai intensyviai purškėm dažais laisvos pamokos metu ir dar daug daug dalykų yra tik jos dėka ir už tai – didžiausi aplo.

na o kokia gi bus toji 100dienio programa?

lengvesnis klausimas ko ten nebus. kartais atrodo, kad ten visko net per daug, bet susirinkusieji išvys ir Milano modelius, ispanų šokėjas, rusų estrados grandus Alą, Filipą, Dimą; Luvro apiplėšimą ir prancūziškas dainas; dar lietuvišką rock’n’roll’ą ir t.t. ir pan. o dargi patys mūsų mylimi (arba nelabai) 12okai nežinia kokių įdomybių parodys.

žodžiu, rytoj mokykloj šventė. na, bent jau rusų pamokoj nereiks būti, o kiek girdėjau būtų reikėję kažin kokį rimtą atsikaitymą apturėt. na panelė Fortūna man kol kas rodo savo balintą šypseną, bet bijau kitos savaitės, kai jau rimtai teks pasižaisti su visais atsiskaitymais, nes paskui liūdnom pajaco ašarom pravirkt teks. o kas gi to norėtų?

čia šitas pic nelabai tinka, bet kad lietuviškai pagooglinus "šimtadienis” išmeta tik daug nepažįstamų veidų, švenčiančių savo 100dienius.

šios dienos naujiena, kurią mirgina alfa.lt:

Kirilkino bučinys su Skaiva. tai gėjus jis ar ne? o tai dilema Lietuvai!

šios dienos frazė, kurią ištraukiau iš savo sąsiuvinio:

“Nelaimingas tas, kuriame nėra nė trupinėlio Don Kichoto” (A.Fransas)

ta sentencija norėjau pasakyti, kad visi turi šokti taip. ypač vyrai. o šiaip tai ne tą norėjau pasakyti. norėjau pasakyti, kad kartais reikia būti naiviems ir kvailiems, kad per daug neužrūgtume visose gyvenimo išrūgose.

GERO PENKTADIENIO ir kantrybės bei ištvermės man pačiai ryt ant scenos su Ignu Turčinu. bei sėkmės visai iniciatyvinei grupei, t.y. tiems žmonėms, kurie ryt rodys savo talentus. ir 12okams sėkmės. kažin ar merginos ryt verks, kad beliko šimtas dienų?

ir pačiai pačiai pabaigai scenoje grupė NASA su daina ŠIMTADIENIS.

vaizdinis įrašas.

2009-02-03T20:52:00.001+02:00

kadangi šiandiena tokia pati kaip ir kelios dienos prieš tai, kai neturiu ką veikti, paskyriau šį įrašą vaizdui. pirmas video gimė 1977 metais. Tai grupės BEE GEES kūrinys Stayin’ Alive. juokingiausia vieta – kai per priedainį šie trys dailūs vyriokai iššoka tarp durų ir langų. a-a-a-a-a stayin’ alive!

antrą vaizdą šiandien užtikau cha.lt. norėčiau būti gabi bent tiek, kad išmokčiau groti 4 akordus. šitam video su jais sugroja 36 kūrinius, bet aš tikiu, kad galima ir daug daugiau.

ir pabaigai – naujas juoko dievas Lietuvos žemėje – Justinas Jankevičius. vien dėl jo verta žiūrėti Humoro Klubą. video iš vakarykštės laidos riaušių tema.

P.S. vakar tik paleidus įrašą į gyvenimą atminiau, kad neįdėjau žadėtosios tradicijos – dienos sentencijos. redaguoti įrašo nesinorėjo, todėl sentencijas pradėsiu rašyt nuo šiandien. taigi 09/02/03 dienos sakinys yra : Jeigu vienas kitas malonus žodis gali padaryti žmogų laimingą, reikia būti niekšu, kad šito nepadarytum. (V.Penas)

P.P.S. pagaliau peržiūrėjau “Pasipriešinimą” (“Defiance”) na ką galiu pasakyti… nieko negaliu. šitos tematikos filmų yra daug daug ir daug geresnių. bet už Lietuvos miškus galima ir paploti. va tik tos minties, kad lenkai žydai tarpusavyje kalbasi angliškai, o jau su rusų kareiviais – rusiškai. kažkaip nesitiki, kad tais laikais net ir žydai tokie poliglotai buvo. o filmas kurtas based on a true story…. bet gal ir gerai, kad ne lenkiškai sukurpė :D

Girl Effect (arba 02-02 dienos aprašas)

2009-02-02T19:49:00.001+02:00

video, kuriuo noriu pasidalinti yra pakankamai senas – youtube’j skaičiuoja jau metus. o tai yra pakankamai daug ir visi, kurie norėjo pamatyti jau seniai jį matė.pati pirmą kartą jį irgi pamačiau keli mėnesiai atgal. bet idėja labai graži ir man labai patinka. mergaitės gali daug! “It’s no big deal. Just the future of humanity”. norėčiau būti tokia mergaite.

šiandien su savo kultiniu “Liepų žydėjimo kvapu” dalyvavom Alytaus vaikų ir jaunimo festivalių atrankoje. vėl turėjau malonumą pasipuošti savo maišine suknele, apsiauti vyžas ir susipynus dvi kasas jaustis baisiausiai kaip galima. juokingiausia buvo tai, kad mus pristatė kaip Senamiesčio pradinę mokyklą, nors trupėj esančius pradinukus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. taigi pasijautę mažamečiais atlikom savo darbą, sudainavom “tie, kas turi gerą širdį, vasarą per pūgą girdi” ir linksmai išsiskirstėm. dar tik prieš tai su Živile sočiai prisijuokėm iš kitų mokyklų mažėlių,kurie, verta pasakyti, buvo pasiruošę daug geriau negu mes, peraugėliai.

po to apsilankiau Alytaus poliklinikoj. rūbininkė, kaip visada, nenudžiugo pamačius, kad ant palto nėra kabliuko ir visaip mane iškoneveikė. (va todėl aš ir nemėgstu eiti į viešąsias įstaigas). šiaip nežinau džiaugtis čia ar ne, bet mylimoji gydytoja prisakė dar minimum tris dienas pasibūti namie. iš tikrųjų šios netikėtos atostogos man visai prie širdies ir miegot ilgai neatsisakau, o šią galimybę išnaudoju tikrai su kaupu, tačiau namų sienos man jau ganėtinai įsipyko. dar turiu šiokią tokią baimę, kad pargrįžus bus sunku stoti į mokymosi vėžes, ypač matematikos, kurios man niekada nebuvo itin tiesios.

na, bet kol turiu progą – skaitau iki išnaktų ir žiūriu visus vėlyvuosius serialus. o šiandien, kaip LNK skelbia naujo serialo pirmoji serija. 22.30 Purvas.Seksas.Pinigai (Dirty Sexy Money). aktorių sąrašas, kuriame Peter Krause, Donald Sutherland,William Baldwin, Seth Gabel žada visai neblogą ir gražų pažiūrėti pirmadienio vakarą. pažiūrėsim ar jie sugebės nukonkuruot “Lipstick Jungle”

sekmadienis su Remarku.

2009-02-01T15:49:00.002+02:00

vakar išsitraukiau seną sąsiuvinį į kurį jau kažkur trejus metus rašausi man labiausiai patikusius poezijos kūrinius, įvairias sentencijas, ištraukas iš knygų. kiekvieną kartą versdama lapus atrandu kažką naujo, kaskart paskaitau vis kitoj vietoj ir atrodo, kad būtent to sakinio man tą minutę reikia, kad jausčiausi geriau, pamąstyčiau ir galėčiau eiti pirmyn. šiandien sugalvojau, kad pakanka man vienai džiaugtis tais išminties perlais, todėl bandysiu jais dalintis čia. kiekvieną dieną po sentenciją ar posmelį, frazę, kuri geriausiai nusako, kaip aš jaučiuosi ir gal mano pasaulis taps kiek lyriškesnis ir mąslesnis.

šiandien, naujos tradicijos pradžios proga, ir dar dėl to, kad daugiau neturiu ką pasakyti, parašysiu šiek tiek daugiau. tai bus ištraukos iš E. M. Remarque knygos “Triumfo arka”.

*Pamiršta. Kas per žodis. Siaubo, paguodų ir vizijų pilnas žodis. Kas gali gyventi nepamiršdamas? Bet kas sugeba viską pamiršti?

*Tik tada, kai nebeturi dėl ko gyventi, esi laisvas.

*Atgaila – pats nenaudingiausias dalykas pasaulyje. Nieko negalima susigrąžinti. Nieko negalima atitaisyti. Antraip visi būtume šventieji. Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybes. Tobulybių vieta muziejuje.

*Žmogaus sumanymai didingi, bet siela silpna. Čia mūsų skurdas ir mūsų žavesys.

*Pigu tik tai, ką nešioji nepasitikėdamas savimi.

*Senovės graiką turėjo dievus gėrimui ir gyvenimo džiaugsmui: Bachą ir Dionizą. Užtat mes turime Froidą, nepilnavertiškumo kompleksą ir psichoanalizę – garsių žodžių meilėje baimę ir pernelyg garsius žodžius politikoje.

*Be meilės žmogus tik negyvėlis paleistas atostogų, nieko daugiau tik kelios datos ir nereikšmingas vaizdas. Bet kam tada gyventi?..

*Tik paprasti dalykai niekados nenuvilia. O laimė labai jau paprasta.

*Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių pilnų aukso ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj.

*Nereikalingas herojiškumas – blaiviam spoksoti į praeities šešėlių veidus.

*Keista ko tik neprigalvoji kelionėj. Ir kaip nieko negalvoji parvažiavęs.

* – Liūtai pjauna antilopes; vorai – muses; lapės – vištas. Kokia vienintelė rasė pasaulyje, kuri tik pati save nukariauja, nugali ir nužudo? – Klausimas vaikams. Aukščiausias kūrinys, žinoma, žmogus, kuris sugalvojo žodžius “meilė”, “gerumas” ir “mielaširdystė”. – Gerai. Kokia vienintelė būtybė, kuri gali nužudyti ir nusižudo? –Vėl žmogus, kuris sugalvojo amžinybę, Dievą ir prisikėlimą.

*Mūsų nelaimė, kad pradėjom galvoti. Jeigu būtume likę palaimingoj veisimosi stadijoj, ėdimo būsenoj, viso to nebūtų įvykę. Kažkas eksperimentuoja su mumis – bet rodos jis dar nežino sprendimo. Nedera skųstis. Ir bandomiesiems gyvulėliams reikia profesinio išdidumo.

*Kas myli ir netiki stebuklais – žuvę.

*Pinigai. Kokiais išradingais jei padaro žmones.

*Meilės neturi suteršti draugystė. Galas yra galas.

*Į “kodėl” atsitrenkusios kol kas sudužo bet kokia logika, filosofija, bet kokie mokslai.

*Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje. Gyvenimas pilnas pačių absurdiškiausių.

*Kultūra žmogų silpnina. Juk galiausiai viskas susiveda į primityvų gyvenimo geismą.

*Likimas niekada neįveiks tvirtos drąsos su juo supriešintos. Jeigu viskas pasidarys nepakeliama, galima nusižudyti. Gera tai žinoti, bet gera žinoti ir tai, kad kol gyveni dar niekas galutinai neprarasta.

6dienis

2009-01-31T16:53:00.001+02:00

nepaisant to, kad dar kosėju taip, kad rodosi ir plaučius iškosėt galėčiau, nuotaika kaip šeštadieniui namie nėra jau tokia ir bloga. čia gal dėl to, kad mylimi namiškiai rengiasi vakarui išsinešdinti ir niekas nesuks man galvos. maximoj nusipirkau spalvinimo knygelę, tai turėsiu ką veikt, jei tik surasiu, kur sesė pieštukus pasidėjus. dar pirkau žurnalą “aš ir psichologija”, kurio priedas – filmas “Linksmų Kalėdų”. ir nors didžiosios šventės jau senokai kaip praėjo, bet manau bus visai gražu pasižiūrėti, nes Gretos duotą, Lietuvos miškuose filmuotą “Pasipriešinimą” žiūriu jau kelinta diena, bet niekaip neįveikiu. tad tokios tokelės.

šiandien dar buvau mokykloj. taip, atspėjot – 100dienis. pagaliau baigta visi kandidatūrų svarstymai ir pagrindiniu personažu išrinktas Turčinas. čia kas nebuvę mūsų mokykloj, nelabai supras, kas tai per veikėjas, bet galiu pasakyt, kad tokių rast sunku. čia visom prasmėm, bet labiau blogom ir juokingom. taigi padirbėjom kelias valandėles, sužiūrėjom eigą, bėgimą, ėjimą. aišku, su Greta neaplenkėm parko, kur mano plaučiai, savaitę kankinęsi pagaliau gavo dūmo. galiu pasakyt tik tiek, kad visą šį laiką labai dėl to nerūkymo nesikankinau ir nesisielojau, bet parūkyta, tai parūkyta. va te va.

nežinau kada tiksliai, bet man regis užvakar prisijungiau prie naujos sistemos – www.vibe.lt principas šio reikalo veikimo toks pat kaip ir twitter, tik man patinka,jog čia nemokami sms’ai. ežio ledas gelbsti. tai va, dabar kai neturiu ką veikt, arba nutinka kas gero, galiu parašyt sms internetui. visai neblogas nuprotėjimą įrodantis pasirinkimas. bet nieko – I will survive kaip dainuojama toj dainoj.

tai tiek.

GOOGLĖJ NEGALIMA PERŽIŪRĖT PAVEIKSLĖLIŲ, TODĖL ŠITAS ĮRAŠAS BUS BESPALVIS.

šios dienos naujienos.

2009-01-29T18:00:00.001+02:00

naujiena Nr 1:

pagaliau praėjo istorijos olimpiada. prirašiau pievų, ežerų ir kalnų, bet taip ramu ramu širdy, kad galiu į rankas pasiimti 677psl Dostojevskį ir skaityti tai, ką noriu ir kas man įdomu.

naujiena Nr 2:

mokytoja Birutė labai intensyviai nori, kad rytoj pasirodyčiau spektakly. aš dar intensyviau jaučiu, kad negaliu, nes mano kosulio priepuoliai labai neprognozuojami, todėl iš pasirodymo gali gautis tik apvali skylė maišyta su didele gėda.

naujiena Nr 3

neturėdama ką veikt, naršiau one.lt, ogi žiūriu – nauja privilegija. nežinau, kiek laiko ji čia gyvuoja, tačiau man jau dabar gaila tų vargšų tėvų, kurių mažamečiai ( ir ne tik) vaikeliai norėdami būti VIP ir vertinti jau ne 30y30, o 50y50 (:D) taip pat užturėt dar daug visokių navarotų, ims jų mobiliuosius ir pervesdinės į gudriųjų one.lt kūrėjų sąskaitą po 15Lt/sav. va kaip žmonės moka suktis krizės laikotarpiu.

(kodukas čia tiems, kuriems nebūtų gaila dėl manęs 15 LT, bet šiaip jau geriau man už tuos pinigus alaus :D)

naujiena Nr 4

ši naujiena mane pralinksmino labiausiai. perskaičiau apie ją dienrašty “Lietuvis rytas”. esmė jos ta, kad meilės dieną, t.y. 02-14 bus išleista nauja visų Lietuvos pensininkių ir kitų nelaibai aiškaus mąstymo moteriškaičių maldaknygė – biografinė knyga apie Radži. aš neįsivaizduoju, ko dar apie šitą veikėja mūsų gimtoji žemė negirdėjo, spėju, kad tokio fakto nėra, tai viskas bus sena ir nuvalkiota. taigi visose provincijose ( Alytuje taip pat) prie knygynų būriuosis eilės, laukiančių Radžiuko knygos. iš esmės tai liūdna, kad Lietuvoj jau ir tokios knygos leidžiamos…

čia taip viršelis atrodys (:D)

naujiena Nr 5

dieną šiek tiek papiratavau ir užsisiunčiau naujų dainų. mano favoritės:

Kevin Rudolf ft. Lil Wayne – Let It Rock (baisiai gertai užkabina)

Kings Of Leon – Closer (lyrika+melodija+vokalas)

nėra oficialaus video, tai čia homemade vaizdelis su tekstu

šitą jau kelias valandas iš eilės klausau ir niekaip neatsibosta. tikra muzika.

P.S. C., ačiū už pasisėdėjimą valgykloj su arbata ir čebu :D*

-

2009-01-28T18:37:00.001+02:00

šiandien trumpam buvau išėjus į žmones. pirmiausia atlankiau mylimąją Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinę. ten pasiėmiau 100dienio scenarijų, atsilankiau lietuvių kabinete, kur pakalbėjau su Gintare susitariau su geografijos mokytoja, kad išves pusmetį ir neatsiskaičius žaibo, nes supraskit, aš truputį labai sergu. dar susitariau su choreografijos mokytoja dėl visų atsiskaitymų ir gavau šakaladą iš senos rusų mokytojos Tamaros, už padarytas skaidres. va kiek galima visko nuveikt mokykloj, kai oficialiai į ją net neini.

sekantis mano kelionės tikslas – Alytaus poliklinika. vieta, kur amžinas sovietmetis. įėjimas sumažintas perpus kažin kokia kamštine plokšte, o tame viename kvadratiniame metre, kuris liko praėjimui darbuojasi du stotingi vyrukai. rūbinė irgi verta aplodismentų. šalia jos, ant stalų įsikūrė drabužių turgus – per potencialių pirkėjų gausą praeiti tapo neįmanoma. o vėliau, kai jau pasiėmiau paltą, tai išvis ne mano drabužį įkišt norėjo.

gydytojos verdiktas buvo aiškus ir tikėtasis – bronchitas. dar pasidariau kraujo tyrimus, nes paskutiniu metu kamuoja kažkokie alpuliai. labiau susiraukusio personalo nemačiau, bet jeigu būčiau mažametė, tai tokiom raganom savo piršto neduočiau (na, nebent vidurinį).

po visų procedūrų, grįžus namo pradžiugino tai, kad gavau registruotą laišką iš VŠĮ “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” -ambasadoriaus informacinį paketą. su Virgute, kuri taip pat tokį gavo, nusprendėm, kad truputį nesiseka jiems savo finansų tikslingai naudot. aš nepatingėjau surast švarų kampą namie ir įamžinau paketo turinį.taip atrodo pats paketas – tarmiškai sakant papkė, kurioje ir buvo sudėti visi leidiniai.

patogaus formato renginių programa

dvipusė neplona knyga – Nacionalinė programa “Vilnius - Europos kultūros sostinė ir Lietuvos tūkstantmečio renginių programa”

atvirlaiškiai

o čia labiausiai man patikęs daikčiukas – ženkliukas, kurį jau artimiausiu metu žadu panaudot.

pabaigai noriu pasakyt, kad gaila, jog negaliu ramiai pasirgt. rytoj ta taip ilgai laukta ir apdainuota istorijos olimpiada, į kurią lyg ir galėčiau neit, bet jau geriau nueisiu ( :D). todėl šiam vakarui prognozuoju sau daug skaitymo su daug daug arbatos ir niekaip nesutvarkytą kambarį.

P.S. vakar vėlai vakare per BTV rodė baisiai gerą filmą, kurio siužetas po to sapnavosi visą naktį. 1996 m “Metas žudyti” (A time to kill) 9/10

sergam?!

2009-01-27T18:07:00.001+02:00

vakar mano sveikatos būklė buvo tokia, kad prie PC pajėgiau išbūti tiek, kiek reikia susižiūrėt gydytojos darbo grafiką. akyse buvo mėnuliai, saulės ir galybė galaktikų, kadangi termometras nesidrovėdamas rodė 39 laipsnius. tad visą dieną pragulėjau lovoj, karts nuo karto pramerkdama akį ir žvilgtelėdama, ką beviltiško nori įkišti TV programos. o iki Simpsonų nieko gero parodyt niekas nesistengia, todėl maksimaliai mano prabudimai trukdavo 15 min, kai po vaistų dozės palaimingai leisdavausi į miego pasaulį. dar pasižiūrėjau Humoro klubą, ir jaučiu, kad greitu laiku turėsiu savo mėgstamą laidą TV eteryje, nes iki šiol tokios nebuvo.

šiaip šiandieną jaučiausi jau žymiai geriau. temperatūros neturiu, gerklės neskauda, tačiau kosčiu tokiu mastu, jog mama sakė, kad jai baisu klausyt. baisu ir man pačiai, nes skauda šiaip. dar ir balso defektą turiu t.y. užkimimą, o šiandien skambino mokytoja Sereičikaitė ir sakė, kad penktadienį ir pirmadienį reikia vaidinti “Liepų žydėjimo kvapą”. deja, bet techninės mano galimybės neleidžia ir aš jaučiuosi šiek tiek apvylusi žmones, bet, na, ne mano čia kaltė. ai dar iš ryto vos su vaistais neprisižaidžiau – išgėriau du visiškai skirtingo poveikio preparatus. galvojau numirsiu. suaštrėjo kiekvienas jutimas. bet, kaip matot, deja, išgyvenau.

šiandien jau beveik pasiryžau kambarį susitvarkyt. bet pasirinkau ramų pogulio miegą. džiaugsmas mažas tame, kad besivartinėdama lovoj galiu skaitinėt knygeles, tad užbaigiau Kunčiną ir pradėjau Dostojevskio “Idiotą”. būtų gerai, kad pradėčiau skaityt istoriją, nes kaip ir žadu eit ketvirtadienį į olimpiadą ( :D)

rytoj planuoju užsukti į mokyklą. kiek žinau tai bus repeticija 100dieniui, o jei nebus, tai nors turėsiu galimybę pagaliau savo tekstą gauti. tada po ilgo nesilankymo periodo galų gale teks palankyti savo mylimiausiąją gydytoją. šiaip gal ir smagu sirgti semestro gale, kai dar ui kiek visko neatsiskaityta….

ooooo

2009-01-25T18:53:00.001+02:00

vakar (t.y. šeštadienį):

*vienuoliktą valandą buvau mokykloje, nes reikia rašyti scenarijų fuckin’ šimtadieniui. mielosios mokytojos, aišku, suvartė mūsų virtuvės idėją taip, kad iš visos virtuvės liko samtis (čia labai paini metafora, kurią suprasti reikia turėti aukščiausią kažkieno level’į). bet ten kažką šiaip ne taip sukurpėm, aš pabuvau valandžiukę, kiti dar porą ir gimė kažkas, ką ryt reikės repetuoti.

*vakare apturėjau garbę pabuvoti Marinos 18ame gimtadieny a.k.a. velnyne. kadangi pažinojau tik pora žmonių, jaučiausi šiek tiek nejaukiai, bet didėjant alkoholio kiekiui kraujyje visos problemos kaip ir išsisprendė :)

šiandien:

grįžus namo, aišku, pirmiausia pasukau lovos link, iš kurios atsikėliau prieš ~15 min. dar prieš užmiegant pradėjau skaityt J. Kunčino “Grožio niekada negana”, bet ties penktąja satyra visi skaitymėliai baigėsi. bijau pradėti ruošti pamokas, nes jaučiu, kad jų baisiaibaisiai daug, o mano sveikata tokia bloga, taip negerai jaučiuosi, kad ryt pasiekti mokyklą prie parko bus metų uždavinys. o neit negaliu. va taip. va.

p.s. dar vienas naujas blog’as – Gretos connect to network . jaučiuosi įkvėpimo šaltinis. tiuriuiru.

Dailusis čiuožimas ir proto nučiuožimas penktadienį.

2009-01-23T19:01:00.001+02:00

vakar vėlai nuėjau miegoti, nes netikėtai per Ostino Pauerso reklamą įsijungus LRT užtikau, kad rodomas dailusis čiuožimas.nors labiau mėgstu žiūrėti porų pasirodymą, bet šį kartą neatsilaikiau vyrukų žavesiui ir pažiūrėjau jų pasirodymus. tai, ką žmonės daro ant ledo – nerealu, ypač man, kuri toliau negu metro nuo sienų bijo pačiuožti, o šitie lyg niekur nieko apsisuka 4kart ore ir čiužia toliau. aišku, kritimų neišvengė net ir čempionai, net ir I vietą laimėjęs prancūzas Brianas Joubert`as. III tapo belgas Kevin Van Der Perren 0,6 balo aplenkęs irgi nerealiai pasirodžiusį prancūzą Yannick Ponsero. asmeniškai man labiausiai patikęs, entuziastingiausias ir labiausiai uždegantis pasirodymas – labai simpatiško italo Samuel Contesti:

(Lietuvos atstovas Saulius Ambrulevičius liko 37 iš 39)

mokykloje buvo kažkokia neaiškiai nesveika dienukė. per matematiką pradėjom rodiklines nelygybes, o tai mano ribotam proteliui nėra labai lengvai suvokiama. lietuvių kalbai, aišku, nebuvau apsiruošusi, tai gerb. mokytoja liepė nagrinėti Maironio eilėraštį, o tai man buvo itin sudėtinga, kadangi mano pirštas kraujavo, nes per pertrauką šiek tiek per stipriai vožtelėjau Gretutei, kai proto nučiuožimo bangos užlieta valgykloj dainavau kažką (aptemę ką). per priešolimpinę istorijos pamokėlę mokytoja davė pažadą, kad laimėję miesto ture, 12 kl turės metiniame visą 10. deja, man tai negresia, nes supratau, kad nieko nemoku, kadangi ten reikia ne faktų ir visiems žinomų datų, o visokių debiliškų detalių + sakė bus žemėlapis, o nepaisant to, kad geografiją mokausi A lygiu žemėlapiai yra mano viena iš daugelio silpnųjų vietų.

čia tai lygtis, nes google nei lietuviškai, nei angliškai neradau nelygybių, aišku, nemoku ieškot. nieko nauja.

gerai, kad po to su panele C. ir Gintare ėjom į “3,5”, kur šiek tiek praskalavom mąstymo latakus juodučiu alučiu. 0,5l buvo per akis, nes grįžus namo rankose netyčiom suknežinau kiaušinį, sulaisčiau laikraštį ir dar kažką nuo kažkur numečiau. panelė C. minėjo, kad jai irgi ne ką geriau buvo :D čia tikriausiai dėl to, kad istorija + alus = neaiški cheminė reakcija smegenų plote, o kadangi chemijos aš nesimokau ir jokių reakcijų neapžįstu, esu visom savo rankom ir kojom ( čia reik suprast,kad aš jų turiu daugiau negu norm žmogus) už tai, kad penktadienius 14:00 eitumėm laistyt alum. aišku, jeigu aš būsiu viena tokia norint, tai nuo tokių laistymų jokie žolynai neišdygs (??wtf??).

P.S. nuoširdžiai sveikinu Virgutę blog’o sukūrimo proga. linkiu, kad tavo žalia pienių pieva ilgai žaliuotų ir tu jos neapleistum. laikykis, nes tu pati žinai, kad gali.

apžvalga.

2009-01-22T20:24:00.001+02:00

kadangi ryt bus laimė būti tik dvejose pamokose (tarp kurių 2 langai), tai šį vakarą esu pakankamai rami ir nesuku galvos dėl n.d. ruošimo. kiek vėliau bandysiu pasikonspekuoti istoriją, kadangi ryt laukia priešolimpinė pamokėlė, po kurios su panele C. eisim minėti penktadienio. ir va to labai labai laukiu, nes, AGNE, tu nesveikai nereali!

ačiukas į Gretos pusę, kad kol mama dažė plaukus (o taip, aš ir vėl keičiau spalvą) galėjau žiūrėt filmą, kurį seniai norėjau pamatyt - “The Number 23”. galiu pasakyti, kad visai patiko, nors tikėjausi gal dar kažko įspūdingesnio, ypač buvo keista matant Jim Carrey nematyt jo grimasų. versijos apie pabaigą keitėsi keletą kartų, atomazga buvo gan netikėta ir pabaiga tokio nei gera, nei bloga, kas irgi nėra itin įprasta šių dienų kine. tiesiog teisinga. taikliausia frazė apibūdint filmą - “Be sure your sin will find you”. 8/10

šiandien “Lietuvos ryte” skaičiau straipsnį, apie tai, kaip 3 kaunietės emo merginos nusižudė nušokdamos nuo tiltų (straipsnis lrytas.lt). asmeniškai aš pati nesu nusistačiusi nei prieš vieną subkultūrą – kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti save taip, kaip nori ir niekas negali jo už tai smerkti. prisiminkim auksinę “Musių valdovo” autoriaus V. Goldingo frazę apie tai, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito. tačiau, kad ir kaip svarbu gerbt kito pasirinkimą, savižudybės, kaip sprendimo, toleruoti aš negaliu. ypač kai tai daro 15 – 17 metų merginos, kurias įkvėpė kažkur už jūrų marių susikūręs judėjimas. tikrųjų emo Marijos žemėj, kažin ar sutiksi – nėra čia nei tinkamų rekvizitų, nei tikrojo suvokimo kas tai. tačiau, užtenka internete perskaityti, kad “teatrališka mirtis yra sektinas pavyzdys” ir atsiranda einančių šokti nuo tilto. dėl ideologijos, kuri nėra tavo, nes tu jos tiesiog nesupranti. mirti beprasmiškai. kai prieš akis tau visas gyvenimas ir dar daugybė galimybių, kad ir kaip viskas blogai bebūtų pasukti teisinga linkme. išeiti, nekovoti – pats lengviausias būdas. bet tikrai ne garbingiausias. man labai gaila, kad neatsirado žmonių, kurie toms trims merginoms būtų pasakę “stok” ir parodę, kad gyvenimas yra daug gražesnis, negu mato juodu pieštuku ir į ilgais kirpčiais užtemdytos akys. spalvų yra, tik reikia išmokti jas pamatyti.

juodoji politika

2009-01-20T20:53:00.001+02:00

šiandien JAV įnauguravo Obamą. manyčiau, tai pakankamai reikšmingas įvykis istorijoje ir didelis žingsnis link rasizmo išnykimo. tai, kad Amerika per pusšimtį metų padarė tokią pažangą, leidžia tikėtis, kad po kelių dešimtmečių Lietuvoje nebeliks tokių, kaip LKF prezidentas Garastas, kuriems žmogaus spalva – rodiklis. aš manau, kad dauguma juodaodžių, jei tik turėtų galimybę rinktis, labiau norėtų save matyti kaip baltosios rasės atstovą, tačiau, deja, tokios galimybės nė vienam nėra suteikta ( ok, neminėkim M. Jackson, kuris savo reinkarnacijos fenomenu labiau kelia pasišlykštėjimą neg susižavėjimą). tai, kad vienos svarbiausių valstybių aukščiausiuoju vadovu yra kitos, ne mūsų, rasės atstovas norom nenorom privers politikus-rasistus švelninti savo poziciją, toleruoti tai. o kadangi išrinktieji yra tautos veidas, tai kad ir dirbtinis jų fasadas gal prives prie ko nors teigiamo, kol galiausiai išsivystys į natūralią būseną ir požiūrį.

čia aišku viskas IMHO, bet kaip skelbia Obamos šūkis “Mes galime”. juk galime?

ai va dar iš delfi sužinojau, kad Lietuvoj žurnalistai vis labiau ribojami. o kas iš tos ribotos žiniasklaidos? todėl, Virgut, siūlau nelįst aš tau į šitą š. arba įsidarbink kokiam rimtam įdomiam žurnale, kuris neturi sąsajų su politika. nes politika Lietuvoj yra juoda. blogąja prasme. (čia buvo palinkėjimas tolimai ateičiai).

o juoda Lietuvos politika buvo jau nuo pat įkūrimo. besiruošdama istorijos olimpiadai apie 1009 –1429 laikotarpį tiek visko apsiskaičiau apie žudymus, išdavystes aferas, kad kažko geresnio negu turime šiuo metu tikėtis nelabai ir norisi. viskas genuose. (gerb. C, spėju Jūs irgi šia tema nemažai visko žinote?)

tęsiant juodumo temą, tai va rytoj bus tikrai juoda diena – 8 pamokos be langų. matematikos kontrolinis, lietuvių analizė iš didžiai gerbiamo, bet labai nemėgstamo poeto Maironio kūrybos, istorija, rusų kontrolinis, o po to dar ir MVK 17:30. kažkaip neturiu vilčių, kad ryt teks laimė grįžt tokiu metu, kaip pirmadienį, todėl eina nx, bl, krv. pypypypyp. ir čia daugiausia dėl to, kad labai labai tingiu.

norėčiau eiti miegot, bet lydekai paliepus man panorėjus namų darbai patys nepasidarys. kodėlkodėlkodėėėėl?????????????????

p.s. šitas įrašas gavosi…. toks kažkoks nei protingas, nei neprotingas. todėl geriau į mano svaičiojimus nereikia kreipti brangaus dėmesio. ačiū.

nėra minčių pavadinimui

2009-01-19T19:28:00.001+02:00

šiandien, t.y. pirmadienį, arba pirmąją naujosios savaitės dieną namus pasiekiau daug ankstėliau negu kurį kitą pirmadienį, kadangi MVK užtrukom minimaliai trumpai, o tai labai džiugina mano širdį, nes prieš akis laukia ilgas ilgas to do sąrašas šiam vakarui.

visų pirma tai dar nemažai džiaugiuosi savo darbo našumu per papildomą matematiką. pasijaučiau, kad kažką moku ( na šiek tiek daugiau negu paprastai), bet aišku viską parodys kontrolinukas trečiadienį, tačiau galiu sau dėti tokį vidutinio riebumo pliusą. už darbą.

būčiau dar labai laiminga, jei galėčiau sau pliusą prisidėti už vakaro darbus. t.y.: *anglų kalbos pasimokymą *istorijos klausimėlių atsakymą *sužinojimą kas užduota lietuvių ir padarymą *knygos pabaigimą *tvarkos kambaryje įvedimą. čia, žinoma, iš serialo “kas būtų, jeigu būtų”, bet labai džiaugčiausi savim. vėl. (kiek kartų į dieną galima savim džiaugtis?)

šiaip žadu ir truputėlį evil pabūt, nes anglų, kiek žinau, pasakojimas užduotas, o aš bandysiu pasiteisinti savo tingėjimą ruošimusi olimpiadai.

ai va, dar džiugi žinia, kad mokykloj nėra ponios geografijos mokytojos Mocevičienės ir ryt pamokų skaičius susitrumpins nuo 8 iki 7 (ohoho kiek daug), taip pat nebus grėsmės netikėtai gaut žaibą į galvą. (Žaibas- tai kodinis greituko-kontrolinio pavadinimas). bandysim užsiimti fiziką, o ten smagiai pasidainuoti, nes gerb. mokytojas atneš kontrolinius, rašytus iš visų III Niutono ir dar daugybės ne Niutono dėsnių. it will be fun.

šiandien dar Greta po ilgų ligų mokyklon pargrįžo. sena-šviežia mėsa. :)

supernatural, isn’t it?

P.S. atradau super blog’ą – ąžuolas ir draugai. pakelia nuotaiką keliomis nuotaikos matavimo prietaiso vienetinėmis atkarpomis!

darbingas (?) sekmadienis.

2009-01-18T21:21:00.001+02:00

šiandien tokį ne itin sekmadienišką sekmadienį apturėjau. nepaisant to, kad miegojau pakankamai ilgai, tačiau diena nepraėjo sliūkinant iš kampo. pusė 3 susirinkę su Živile, Julija, Neringa, Povilu ir Matu prie arbatos kūrėm šimtadienį scenarijui. mokykloj kaip ir visas organizacinis komitetas (va kaip skambiai) apsprendė, kad tema turėtų būti animaciniai filmukai, tačiau mes taip ganėtinai savavališkai ją atmetė ir po daugybės nevaisingų brainstorming’ų nusprendėm, kad visgi orientuosimės į virtuvę, o tiksliau į Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinės mokyklos valgyklą. sumąstėm viską – pradedant žmonėmis, kurie turėtų atlikti pagrindinius vaidmenis, baigiant rekvizitais, tačiau jau dabar matau veiduose nepasitenkinimą išraišką, kodiniu pavadinimu kaipčiajūsdrįsotpakeistitemąnepasitaręsumumis. bet mes puikiai pasiruošę ir turim svarių argumentų kritikai atremti ir galiausiai patį galingiausią ginklą-frazę “darykit patys”. tikiuosi, kad praeisim pro žvitriaakę aštrialiežuvę kritiką.

namie visiškai be jokio gailesčio laukė galybės darbų. pirma ką padariau, tai pasimokiau anglų kalbą antradienio olimpiadai, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi beviltiška. dar nežiūrėjau kas užduota istorijos, bet nuojauta kuždena, kad kažin ko itin nemažai. dar vien yla išlindusi iš maišo, kad reikia sugalvoti anketinius klausimus MVK. šitas darbelis tai išvis vėlyviausiausiajam metui atidedamas, gal kai snobą žiūrėsiu. žodžiu daug darbų, maža noro ir valios.

kalbant apie snobą, šiandien rodo mano jau pora kartelių per ballticum auksinį matytą “Ledinuką” (Hard Candy). filmas apie drąsią 14metę mergaitę, kuri internete susipažįstą su 30mečiu fotografu, šis pasikviečia ją namo, ji, nujausdama jį esant pedofilu, sutinka. tada apsvaigina ir iškastruoja. po to priverčia nusižudyt. šiaip nei aktoriai, nei dialogai neblizga. bet neblogai. 8/10 mano subjektyvia nuomone.

norėčiau, kad žinočiau

2009-01-17T22:32:00.001+02:00

internetinėje erdvėje pasiskaitinėjus įvairių straipsnių apie gyvenimo prasmę, asmeninių blog’o įrašų akimirkai sulaikiau kvėpavimą ir paklausiau savęs : ar žinau, kuo noriu būti. mane pažįstantys patvirtintų, o aš ir pati lyg ir neturėjau abejonių, kad mano pagrindinis tikslas pabaigus mokyklą studijuoti politikos mokslus. tuomet gauti nereikšmingą darbą kurioj nors valstybinėj įstaigoj, gal URM’e ir sėkmingai vaikščioti į darbą pasipuošus klasikinio kirpimo kostiumėliais. kartas nuo karto susitikti senus draugus, gal susėdus parke aikštelėj ant savo suolo prisiminti gražiausias akimirkas. o tada vėl nerti į kasdieninį darbų sūkurį.

o jeigu tai neteisingas pasirinkimas? jeigu eidama šiuo keliu aš eilę savo gyvenimo metų praleisiu veltui, kol galiausiai suprasiu, kad man reikia suktis 360 laipsnių ir ieškoti savęs iš naujo. juk dažniausiai tos akivaizdžios tiesos būna neteisingos. gal man iš tikrųjų lemta visai kas kita. baisiausia, kad aš jau galbūt dabar žinau, kur man reikia eiti, bet neturiu drąsos ir susikaupimo sau prisipažinti, kad jau ilgą laiką klystu. juk labiau už viską mes linkę slėpti savo mąstymo/loginio suvokimo trūkumus. aš nežinau, kada bus ta kritinė akimirka, kai reikės sau tiksliai atsakyti į visus klausimus. turėtų įvykti kažin kas sukrečiančio, kad man padėtų išsibarsčiusias mintis viena po kitos sudėti į jų lentynas.

kada taip bus ir kas bus aš nežinau. nežino niekas. bet viliuosi, jog nereikės savo kurso keist kardinaliai. o jei reikia, tai tebūnie tai kuo greičiau. nes vėliau gali būti per vėlu. tiesiog nebelikti laiko.

apie penktadienį.

2009-01-16T22:20:00.001+02:00

mokykloj laimėjau meninio skaitymo konkursą. nieko ypatingo šiaip, bet džiaugiuosi, kad pradžiai iš Mačernio išspaudžiau ką galėjau. aišku, miesto turui reikės labai ir labai tobulintis, ne platesniosioms masėms norisi skleisti vien tik išgrynintąjį meninį žodį.

18:00 užsukau į mokyklos diskoteką (:D). fizikos mokytojas, kaip visuomet, mane skambiai vadino afrodite ir vis dėl tų smagių pasidainavimų per pamokas. planavau tik nueiti pasižiūrėt į gražų jaunimą, kol sulauksiu Gintarės pargužančios iš papildomos matematikos džiugesių, bet su Živile valandą non-stop pašokom taip, kad mokyklos aktų salės sienos kažin ar kada buvo regėję.

brodvėjuj su Jurga ir Gintare kėlėm n tostų su alum nepanašiu į alų ir vynu už 5LT. namie mama klausė kodėl lūpos mėlynos. gėrėm vynuogių sultis atsakiau.

dabar dar bandau pasinert į Kunčino kūrybinį performansą, bet kažkodėl sunku skaityti. O knyga,pasikartosiu, tikrai gera. kaip ir šis penktadienis. trumpas, bet juk kas per daug, tas nesveika.

UŽ TUOS, KURIE….

diena po dienos.

2009-01-15T21:05:00.001+02:00

pagaliau baigiau daryti anglų užduotis. išsprendžiau matematiką ir šiaip padariau viską, ką šiandien reikėjo (naiviai tikiuos,kad nieko nepamiršau).

mokykloj rašėm fizikos kontrolinį. aukštumos ten. pati kūriausi formules ir gavau tobulai netobulus atsakymaičius – labai puiku pusmečio gale. 11 klasių aktyvas apsitarėm dėl 100dienio temos ir šeštadienį labai šaunus “Writing team’as” eisim kurt šmaikštučio scenarijaus.

dar šiandien apturėjom gerą teatro repeticiją – Šarknickas nesveikai talentingas ir aš labai džiaugiuosi turėdama galimybę dirbt su tokiu žmogum.

per Alytaus TV rodė reportažą apie MVK renginį – kaip mūsų krašto televizijos, tai dar visai patenkinamai.

su mama aplankėm lietuvių mokytoją, kadangi rytoj laukia meninio skaitymo konkursas. aš, be abejonės, neturiu jokio didelio noro, o svarbiausia, jaučiu, kad mano skaitymo lygis toli gražu nėra toks, kokio reikia Mačernio “Laišką mirusiam draugui” atskleisti. tokio kūrinio gadint abejotinom intonacijom ar dirbtine nuotaika, toli gražu nesinori. na bet bus, kaip bus.

o dar ryt mokykloj diskoteka. ne bet kokia, o su tema - “Gletona.Žalia.Raudona” nesuprantu, ar jie čia sausio 13 minėt dar nori, ar labai jau Mamontovo CD prie širdies mokinių tarybai (bet dainos tikrai ne vaikų diskotekoms). dar va laikas labai geras 18-21 valanda. taip gyvena Ramanausko – Vanago vidurinė. net gerbiamo partizano minėjimai trunka ilgiau. bet čia jau kaip aukščiausioji valdžia nusprendžia.

labai tikiuosi, kad šiandien galėsiu ramiai pasiskaitinėti Kunčino “Kasdien į karą”. pradžia tiesio veža. kažin, ar Nojus savo žymiąją dainą irgi šitą knygą perskaitęs kūrė. ne veltui iš Dzūkijos sostinės abu.

Moterys žiauresnės, tai tiesa, bet tuštybe vyrams neprilygsta.

----

2009-01-14T19:39:00.001+02:00

taip viskas pabodę, kad vienintelis dalykas, kurį jaučiu – pykinimas nuo kasdien besikartojančios rutinos. man bloga nuo savęs dėl nemokėjimo pasakyti “ne”. reikia kažką keisti, nes jau niekur nesuspėju, tada sulaukiu priekaištaujančių žvilgsnių, bet man iš tikrųjų trūksta laiko. galvoju, kad rytoj bus lengviau; kad viskas baigsis šiuo penktadieniu, o jei ne juo tai šiuo mėnesiu, I pusmečiu ir t.t. o ar baigsis? sėdžiu dabar ir net nežinau nuo ko pradėti, o atrodo, kad neturiu ką veikti. o, kaip norėčiau nors kartą nuoširdžiai ištart šią frazę, nes tingėjimas nėra veiklos neturėjimas. dingti norėčiau kur nors. nuo visų. kad ir kaip visus myliu.

ir kad ir kaip nieko šitie žodžiais neišreiškią, bliamba,man tikrai negera.

out of subject

2009-01-10T22:54:00.001+02:00

niekada čia nebūna baltųjų naktų, bet šiandien, kai mėnulis arčiausiai žemės, šviesu taip, kad gali eiti per kiemą nebijodamas atsitrenkti į ne vietoję paliktą daiktą ar namo kampą. matai, kada išmesti baigiančią smilkti cigaretę, o tai yra labai svarbu, nes nuo nuorūkų apsvilusiais pirštais negalėsi imti plunksnos. šiąnakt matai kaip palieki įspaudą jau tirpti pradėjusiame sniege. eidamas matai ledą ir gali išvengti nereikalingų kritimų ( o kad mūsų gyvenimai būtų nušviesti tokiu ryškiu mėnuliu). tokiomis naktimis prarandi baimę. pasiklysti, pasimesti, nerasti to, ko ieškai. negana to, pajunti naujai tavyje gimstantį jausmą – drąsą. nebijai ne tik nesustoti, bet svarbiausia žengti pirmąjį žingsnį. tačiau mėnulio šviesoje kaip niekur kitur išryškėja abejonės. savimi, tuo ką darai, kaip elgiesi. šią naktį nebaisu lipti į aukštus kalnus ar leistis stačiais šlaitais žemyn, nes žinai, kad visuomet rasi kelią kaip grįžti į ten iš kur atėjai – ten, kur geriausia. naktį, kada mėnulis arčiausiai žemės, supranti, kad niekada nebūsi vienas. kad ir stovėdamas vienas apsnigtoje pievoje. visada bus kažkas. kažkas ir Mėnulis.

kai nebelieka žodžių.

2009-01-10T17:36:00.001+02:00

vakar pagaliau įvyko pirmasis MVK renginys skirtas globos namams. tikslas surinkti kuo daugiau žmonių buvo įgyvendintas maksimaliai, o ir suaukotų pinigų, kaip sakė Poviliukas, tiek, kiek reikia geram renginiui. žaviuosi visais komandos nariais, kurie stengėsi, bėginėjo, įdėjo dalį savęs į šį reikalą. Aistė ir Povilas tikrai puikiai valdė renginį ir už tai jiems didžiausi plojimai (clap). po to apturėjom afterparty. viskas buvo puiku.

šiandien nieko nenoriu daryti. o reikia nuveikti labai daug, kad kuo mažiau darbo liktų rytdienai. labai nelaukiu pirmadienio. kai vėl prasidės tas pat užburtas ratas.

šiandien atlikau vieną mažą darbelį, dėl kurio labai džiaugiuosi savimi (chuckle)

III Niutono dėsnis

2009-01-07T20:05:00.001+02:00

arba veiksmas lygu atoveiksmiui.

ir visai šitas įrašas ne apie fiziką, tiesiog lengvai žavu, kad fizikiniai reiškiniai pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose.

pabandysiu pateikt pačios kurtų pavyzdžių, kaip šis dėsnis pasireiškia realiame gyvenime. pavadinkime vieną asmenį F1, kitą – F2.

1PAVYZDYS

Asmuo F1 laimingas ir patenkintas eina gatve ir netikėtai sutinka F2, kurio nuotaika nėra itin gera. F1 pasisveikina su F2, F2 sulaukęs netikėto dėmesio pasijunta geriau ir atsako F1. REZULTATAS: F1 ir F2 išlaiko gerus santykius. F1 džiaugiasi, kad jo veiksmas sulaukė teigiamo atoveiksmio, F2 džiaugiasi pagerėjusia nuotaika.

Tai veikiau gražus literatūrinis pavyzdys. Realybėje F2 veikiau praeitų nė nežvilgtelėjęs, taip sumenkindamas F1 poelgį ir sumažinęs ūpą. Galiausiai F1 tampa tokiu pat niūriu praeiviu, kaip F2.

2PAVYZDYS

F1 parašė SMS F2. F2 žinutės nepastebi ir atrašo po kelių valandų, labai neišsamų ir trumpą tekstą. F1 supyksta ir nusiunčia įžeidžiančią SMS F2. F2 atsako tuo pačiu. Vyksta konfliktas. REZULTATAS: F1 ir F2 tampa konfrontuojančiomis šalimis, abiejų nuotaika subjūra, F1 pyksta dėl ilgo laukimo ir įžeidimų, F2 tuo tarpu niršta dėl F1 nesupratingumo.

Tokį pavyzdį parinkau, nes didžioji dalis mūsų ginčų įvyksta būtent SMS, skype ar kitų socialinių tinklų dėka. Nebendraudami realiai, susikuriame skaitmenines taisykles, kurių laikymosi reikalaujame iš pašnekovo, o jų nesilaikymas įtakoja konfliktų pradžią, kurie persikelia ir į realiąją erdvę. Kam to reikia?

Šį įrašą rašau, nes, mano nuomone, mes per mažai vertiname savo santykius su aplinkiniais. Kartais, atrodo, tarsi ieškome kabliukų, už kurių užsikabinę galėtume rasti priežasčių ginčams, paniekai ir t.t. Stengiamės save iškelti, demonstruoti komunikacinius pasiekimus menkindami kitus. Pykstamės tiesiog dėl nieko. Ar iš tikrųjų daugiau neturime ką veikti, užuot laidę vieni į kitus pykčio strėles? Nejaugi pykčių keliamos neigiamos emocijos visiškai neapsunkina kasdienybės? Juk veiksmas visuomet lygus atoveiksmiui. Ačiū Niutonui už šią nenuginčijamą formuluotę.

f**k

2009-01-05T21:15:00.001+02:00

keista, kai rodosi, taip puikiai prasidėjusi diena (nepaisant to, kad reikėjo keltis labai anksti), gali baigtis taip tragiškai. močiutės seserį šiandien ištiko infarktas. gali pasirodyti, kad tokia giminė – devintas vanduo nuo kisieliaus, bet mano gyvenime ji yra kažkas. visos vaikystės vasaros, visos atostogos man asocijuojasi su ja – kai ji atvažiuodavo iš Panevėžio, atveždavo galybę knygelių iš kurių mokydavo skaityti ir skaičiuoti, vaidindavo Kalėdų Senelį, ramindavo mane, kai raudodavau dėl dingusių kačiukų. ji – ramybės ir žmogiškosios harmonijos įsikūnijimas – būdama mokytoja nė karto nerėkė ant mokinių, visuomet išlikdavo santūri. per šias šventes minėjom jos 60metį, kurio tikroji data šiandien. sėdėjau ir kalbėjau naktį su ja apie savo ateities planus, pasakojau apie mokyklą, dalinomės nuomone. nenoriu pagalvot apie tai, kas gali nutikti blogiausio. o po širdį skraido nerimo drugiai…

Vėl į mokyklą.mp3

2009-01-04T18:21:00.001+02:00

visai nesmagiai šiandien skambėtų tokio pavadinimo dainos melodija, jeigu tik tokia daina egzistuotų. kaip gerai per atostogas, bet geri dalykai ilgai netrunka. todėl ryt iš ryto visi mažučiai pabiručiai pamažėle skubėsim link mylimųjų švietimo įstaigų ir dar apsunkusiais kūneliais dalinsimės įspūdžiais apie taip kaip sekėsi ilsėtis, linksmintis, kiek alko suvartojom per šventes ir t.t. ir pan. o tada pamažu sėsim prie vadovėlių, gilinsimės į neištirtus mokslo pasaulius. va kas mane labiausiai erzina po žieminių atostogų, kad labai arti semestro pabaiga. o dar, pasirodo, antradienį istorijos kontrolinis. iš viduramžių. o kiek pamenu minėjo, jog lengvas nebus. taip, kad jau kaip ir aišku, ką reiks veikt šį vakarą, nes ryt laiko ruoštis, oi kaip nebus. ir šiaip šią savaitę reiks atsiskaityt belekiek visokių kontrolinių, savarankiškų ir t.t.

ir tik todėl, kad reikia išsitaisyti visus dalykus. net tą pačią istoriją. dar + ~2mėn. nebus lietuvių kalbos mokytojos, o ją pavaduos jau į atsargą išėjusi moteriškaitė. iš anksto jai užjautimas.

šviesioji grįžimo į mokyklą pusė? aišku, laisvos pamokos. vėl eisim į “Porą” gert kavos, sėdėsim parke, o dabar, kai yra sniego, gal ir kokį besmegenį sulipdysim ar sniego kovas surengsim. nėra jau taip blogai.